Konstitucinis Teismas, kaip teisminė institucija, neinicijuoja savo nagrinėjamų konstitucinės justicijos bylų – jos pradedamos tik pagal Konstitucijoje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašymus ir paklausimus. Būtent pareiškėjų keliamos abejonės, formuluojamos problemos lemia konstitucinės justicijos bylų problematiką, atitinkamus jose reikalingo Konstitucijos aiškinimo aspektus, teisės aktų, kuriuos Konstitucinis Teismas, patvirtindamas tų abejonių pagrįstumą, pripažįsta prieštaraujančiais Konstitucijai, pašalinimą iš teisės sistemos, kitus teisinės sistemos pokyčius. Taigi kreipimaisi į Konstitucinį Teismą turi tiesioginę reikšmingą įtaką teisės sistemos būklei, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui, visai konstitucinės teisės raidai. Tačiau ši įtaka ir Konstitucinio Teismo darbo veiksmingumas labai priklauso ir nuo kreipimųsi kokybės – pareiškėjų gebėjimo įžvelgti ir iškelti svarbias konstitucines problemas, prašymams ir paklausimams keliamų reikalavimų laikymosi, argumentavimo aiškumo ir įtikinamumo.

Konstitucinio Teismo kompetencija, subjektai, turintys teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą atitinkamais jo kompetencijai priskirtais klausimais, taip pat reikalavimai, kurių turi būti laikomasi teikiant prašymus ir paklausimus, nustatyti Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme.

Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šios konstitucinės nuostatos negalima aiškinti pažodžiui, kaip esą pateikiančios išsamų, baigtinį teisės aktų, kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams tyrimas ir atitinkamų sprendimų priėmimas Konstitucijoje yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, sąrašą (2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Aiškindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį viso konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste, Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją jis turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui (2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. spalio 24 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).

Taigi Konstituciniam Teismui gali būti pateikiami prašymai ištirti:

– Konstitucijos keitimo įstatymų, konstitucinių įstatymų atitiktį Konstitucijai;

– įstatymų, Seimo statuto atitiktį Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams;

– Seimo poįstatyminių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui;

– Prezidento aktų atitiktį Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams;

– Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams.

Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1–3 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnį, 65 straipsnio (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 1 dalį su prašymais ištirti visų minėtų teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams turi teisę kreiptis teismai, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių (t. y. ne mažiau kaip 29 Seimo narių) grupė, taip pat Seimas in corpore; dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams į Konstitucinį Teismą taip pat gali kreiptis Vyriausybė, o dėl Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams – Prezidentas.

Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus teikti išvadas Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytais klausimais: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 6 dalį (2019 m. kovo 21 d. redakcija), Konstitucinio Teismo įstatymo 74, 75 straipsnius su paklausimais dėl išvadų teikimo visais šiais klausimais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Prezidentas.

Iš Konstitucijos taip pat kyla Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus. Šiuos Konstitucinio Teismo įgaliojimus lemia jo konstitucinė paskirtis vykdyti konstitucinį teisingumą ir garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį (2019 m. liepos 16 d. redakcija) Konstitucinis Teismas savo aktus gali oficialiai aiškinti pagal dalyvavusių byloje asmenų, Seimo, Prezidento, Vyriausybės, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, generalinio prokuroro ar teisingumo ministro prašymą, taip pat savo iniciatyva.

1993–2020 metais [1] į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams Konstitucijos 106 straipsnio 1–3 dalyse nurodyti subjektai (Seimas, Vyriausybė, Prezidentas, teismai, 1/5 visų Seimo narių grupė) kreipėsi 1 154 kartus. 1993–2020 metais [2] taip pat pateikta 20 paklausimų dėl išvados ir 53 prašymai išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus. Dažniausiai į Konstitucinį Teismą kreipėsi teismai – jie pateikė 903 prašymus ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai ar įstatymams (Seimo narių grupės pateikė 222 tokius prašymus, Seimas – 20, Vyriausybė ir Prezidentas – dar po keletą). Seimas ir Prezidentas pateikė Konstituciniam Teismui po lygiai paklausimų – po 10. Su prašymais išaiškinti anksčiau priimtų Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų nuostatas yra kreipęsi įvairūs Konstitucinio Teismo įstatyme nurodyti subjektai, tarp jų – Seimas, Prezidentas, Vyriausybė, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, teisingumo ministras, tačiau dažniausiai – byloje dalyvavusių asmenų atstovai Seimo nariai.

Konstitucinis Teismas nagrinėja ne visus gautus prašymus ir paklausimus, o tik tuos, kurie atitinka Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus. Jeigu pareiškėjo prašymas ar paklausimas neatitinka šių reikalavimų, jis arba grąžinamas pareiškėjui, arba atsisakoma jį priimti. Esminis skirtumas tarp prašymo ar paklausimo grąžinimo ir atsisakymo jį priimti yra tai, ar įmanoma pašalinti prašymo ar paklausimo neatitiktį Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytiems reikalavimams: jeigu trūkumai gali būti pašalinti, prašymas ar paklausimas grąžinamas pareiškėjui, o jeigu jų negalima pašalinti, atsisakoma jį priimti.

1993–2020 metais [3] priimta nagrinėti apie 73 proc. visų Konstituciniame Teisme gautų kreipimųsi, apie 14 proc. jų grąžinta pareiškėjams, apie 13 proc. atsisakyta nagrinėti. Tačiau pastaraisiais metais priimta mažesnė kreipimųsi dalis: 2011–2020 metais Konstitucinis Teismas nepriėmė apie 33 proc. visų gautų kreipimųsi, iš jų 19 proc. grąžino pareiškėjams, 14 proc. atsisakė nagrinėti. Prie nepriimtų nagrinėti minėtų kreipimųsi pridėjus dar apie 19 proc. gautų prašymų, kuriuose buvo jų dalies grąžinimą arba atsisakymą nagrinėti jų dalį lėmusių trūkumų, tam tikrų ydų turinčių kreipimųsi į Konstitucinį Teismą skaičiaus vidurkis 2011–2020 metais viršytų 50 proc. Atsižvelgiant į tai, šia Konstituciniam Teismui pateiktų prašymų ir paklausimų priimtinumo apžvalga siekiama atkreipti pareiškėjų dėmesį į prašymams ir paklausimams keliamus reikalavimus ir būdingus gaunamų kreipimųsi trūkumus, dėl kurių jie nepriimami nagrinėti.

[1] 2020 m. gruodžio 1 d. duomenys.

[2] 2020 m. lapkričio 12 d. duomenys.

[3] 2020 m. gruodžio 1 d. duomenys.