Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti tą pareiškėjos prašymo dalį, kurioje prašoma ištirti Plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų, atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, nustatančiam nuosavybės neliečiamumą, 109 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, Civilinio kodekso 4.93 straipsniui, Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai. Ginčijamuose Plano punktuose nustatyta, kaip turi būti pašalinti konkretūs statybų, vykdytų Nidoje pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai. Pareiškėjos pozicija grindžiama teiginiu, kad dėl to gali spręsti tik teismas. Prašyme teigiama, kad Vyriausybė negali spręsti klausimų, priskirtų teismo kompetencijai, kaip antai konstatuoti fakto, kad Plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose žemės sklypuose buvo vykdomos statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, numatyti, kaip konkrečiu atveju turi būti šalinami tokių statybų padariniai.

Pareiškėja taip pat prašė ištirti Plano 9.2.1, 9.2.2, 9.2.3, 9.3 punktų, kuriuose išskirtos tam tikros Kuršių nerijos nacionalinio parko gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos, atitiktį Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms.

Pasak Konstitucinio Teismo, pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kodėl Vyriausybės patvirtintas Planas negali apimti Kuršių nerijoje esančių tam tikrų valstybės saugomų kultūros paveldo vietovių, nenurodė, kaip šių vietovių vertingosios savybės ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos, taip pat, abejodama, ar Planas buvo parengtas ir priimtas laikantis įstatymo nustatytų teisės aktų priėmimo procedūrų ir įgaliotų subjektų, prašyme nepaaiškino, kokiomis jos cituojamomis Saugomų teritorijų įstatymo  ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis įtvirtintos Plano priėmimo procedūros, taip pat nepagrindė, kodėl Vyriausybė negalėjo įgalioti Aplinkos ministerijos ar jai atskaitingos institucijos parengti, suderinus su kitomis kompetentingomis institucijomis, tarp jų Kultūros paveldo departamentu, saugomos teritorijos – Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano projekto.

Pareiškėja prašė ištirti ir Plano 9.2.1.5, 9.2.1.7, 9.2.1.8, 9.2.2.5, 9.2.2.15, 9.2.3.2, 9.2.3.5, 9.2.3.6, 9.3.2.3, 9.4.2.10, 9.7.1.3 punktų, kuriuose nustatytas konkrečių teritorijų užstatymo tankis, leistinas pastatų aukštis naudojimo būdai ir kt., atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms, susijusioms su detaliuosiuose ir specialiuosiuose planuose įtvirtinamais teritorijų planavimo sprendiniais.

Konstitucinis Teismas jau anksčiau yra konstatavęs, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas. 2000 m. lapkričio 29 d. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

 Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra pabrėžęs ypatingą iki ginčijamo Plano priėmimo galiojusios Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano), kurios reguliavimo dalykas yra analogiškas ją pakeitusio ginčijamo Plano reguliavimo dalykui, reikšmę. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs ir tai, kad nepaisant Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje (generaliniame plane) įtvirtintų sprendinių būtų ne tik pažeistas Kuršių nerijos, kaip unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teritorijos, tapatumas ir integralumas, bet ir nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių imperatyvams, be kita ko, Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, 53 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

Pareiškėja prašyme nesiejo šių Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatų su ginčytu teisiniu reguliavimu, nepaaiškino, kodėl pagal Konstituciją, atsižvelgiant į Kuršių nerijos reikšmę Lietuvos valstybei, jos unikalumą ir į ypatingą Plano reikšmę, ginčytuose jo 9.2.1.5, 9.2.1.7, 9.2.1.8, 9.2.2.5, 9.2.2.15, 9.2.3.2, 9.2.3.5, 9.2.3.6, 9.3.2.3, 9.4.2.10, 9.7.1.3 punktuose negali būti nustatyti konkretūs Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos naudojimo, tvarkymo, apsaugos ir pan. sprendiniai, nepateikė teisinių argumentų, kodėl Vyriausybės patvirtintame saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumente – Plane negali būti įtvirtinti detalūs konkrečių Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijų planavimo sprendiniai, be kita ko, nustatantys konkrečias priemones gamtos ir (ar) kultūros paveldo teritoriniams kompleksams ir objektams (vertybėms) išsaugoti, atkurti ir racionaliai naudoti.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad dėl šių ginčytų Plano punktų nepateikti teisiniai argumentai. Todėl šios prašymo dalys, kaip neatitinkančios prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą nustatytų reikalavimų, remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsniu grąžintos pareiškėjai.

Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Prašymo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/~prasymai/14_2018.htm.