Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu priėmė nagrinėti pareiškėjo juridinio asmens individualaus konstitucinio skundo prašymo dalį ištirti, ar Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) (toliau – Įstatymas) 12 straipsnio 15 dalis tiek, kiek pagal ją šio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytos grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančios priežastys (t. y. tai, kad investuotojas turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis) laikomos nepašalinamomis, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai („Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“), konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tuo pačiu sprendimu Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti dalį pareiškėjo prašymo, kurioje prašyta ištirti  ar:

– Įstatymo 20 straipsnis tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyta asmens teisė apskųsti viešojo administravimo subjektų neveikimą jiems nepriėmus sprendimo, kurį jie privalo priimti pagal įstatymą, neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 30 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 48 punkto, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad prie Vyriausybei teikiamos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – Komisija) išvados pridedamos institucijų parengtos išvados, nuostata „jeigu jos nepažymėtos slaptumo žyma“, neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 12 straipsnio 12, 13 dalims;

– Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 984-K-7 „Dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams“ (toliau – Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimas) tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, nepriimtas sprendimas dėl pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams ir jo teisės investuoti, neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 12 straipsnio 13 daliai, o šio nutarimo 1 punktas neprieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 12 straipsnio 13 daliai.

Iš pareiškėjo prašymo matyti, jog jis savo konstitucinių teisių pažeidimą sieja su Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjo neatitikties nacionalinio saugumo interesams faktinės aplinkybės, nustatytos Potencialių dalyvių atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo komisijos 2017 m. gruodžio 5 d. sprendime, nėra pasikeitusios (1 punktas). Į Konstitucinį Teismą pareiškėjas kreipėsi po to, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo Vyriausybei priimti sprendimą dėl pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2021 m. kovo 3 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl Įstatymo 12 straipsnio 15 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai, teigia, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, sistemiškai aiškinamą kartu su 11 straipsnio 2 punktu, investuotojas, kartą pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų minėto Įstatymo 11 straipsnio 2 punkto pagrindu, visam laikui laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, neatsižvelgiant į jokias faktines aplinkybes, net jeigu nustatyti rizikos veiksniai būtų seniai išnykę. Ginčijamas teisinis reguliavimas neleidžia pakeisti neigiamo vertinimo nacionalinio saugumo požiūriu, net jei ateityje pareiškėjas visiškai suderintų savo elgesį su teisės aktų reikalavimais, ir taip itin reikšmingai ir negrįžtamai apriboja ūkinės veiklos galimybes. Įstatymo 12 straipsnio 15 dalyje nustatytas neterminuotas ribojimas yra neproporcingas, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ši pareiškėjo prašymo dalis atitinka Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymui Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus, ir priėmė ją nagrinėti.

Pareiškėjas taip pat prašė ištirti Įstatymo 20 straipsnio tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nenustatyta asmens teisė apskųsti viešojo administravimo subjektų neveikimą jiems nepriėmus sprendimo, kurį jie privalo priimti pagal Įstatymą, atitiktį Konstitucijai. Pareiškėjas teigė, kad tokiu teisiniu reguliavimu, be kita ko, pažeidžiama jo konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl Vyriausybės neveikimu pažeistų jo teisių gynimo.

Spręsdamas dėl šios pareiškėjo prašymo dalies priimtinumo nagrinėti Konstituciniame Teisme, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš dėl pareiškėjo priimtos LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutarties, pareiškėjas įgyvendino savo teisę pagal Įstatymo 20 straipsnį kreiptis į teismą dėl jo teises, pasak pareiškėjo, pažeidusio Vyriausybės nutarimo. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog iš pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų matyti, kad iš esmės jis nesutinka su LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutartyje pateikiamu Įstatymo 20 straipsnio aiškinimu ir jo taikymu pareiškėjo situacijai. Vadinasi, pareiškėjas iš esmės kvestionuoja dėl jo priimtą teismo sprendimą ir kelia Įstatymo 20 straipsnio taikymo jo atžvilgiu klausimą, o tokie klausimai, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui, todėl šią prašymo dalį atsisakyta nagrinėti.

Pareiškėjas taip pat prašė ištirti, ar Konstitucijai ir Įstatymui neprieštaravo Aprašo 48 punkto, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad prie Vyriausybei teikiamos Komisijos išvados pridedamos institucijų parengtos išvados, nuostata „jeigu jos nepažymėtos slaptumo žyma“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ir šioje prašymo dalyje iš jame pateiktų argumentų matyti, jog iš esmės pareiškėjas nesutinka su LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutartyje pateiktu Aprašo 48 punkto aiškinimu ir taikymu pareiškėjui, be kita ko, su tuo, kad Aprašo 48 punktas reglamentuoja Komisijos veiksmus ir kad toks teisinis reguliavimas nevaržo Vyriausybės teisės susipažinti su slaptumo žyma pažymėta informacija, todėl ir šią dalį atsisakyta nagrinėti tuo pačiu pagrindu, t. y. dėl to, kad Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją neturi įgaliojimų peržiūrėti teismų sprendimų.

Pareiškėjas taip pat abejojo Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimo tiek, kiek juo, pasak pareiškėjo, nepriimtas sprendimas dėl jo atitikties nacionalinio saugumo interesams, atitiktimi Konstitucijai ir Įstatymui, taip pat šio nutarimo 1 punkto dėl to, kad jis, pasak pareiškėjo, nepagrįstas ir nemotyvuotas, konstitucingumu. Pasak pareiškėjo, priimant šį Vyriausybės nutarimą buvo pažeista ir jo priėmimo tvarka.

Spręsdamas dėl šios prašymo dalies priimtinumo nagrinėti, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčytas Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimas priimtas vadovaujantis, be kita ko, Įstatymo 12 straipsnio 13 ir 15 dalimis, taip pat į tai, kad dėl konkretaus investuotojo priimta Komisijos išvada, šis skundžiamas Vyriausybės nutarimas pagal Įstatymo 12 straipsnio 13 dalį laikytinas galutiniu sprendimu dėl pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams ir draudimo investuoti.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šioje pareiškėjo prašymo dalyje nėra tyrimo dalyko, ir šią prašymo dalį atsisakė nagrinėti.

Įvertinus kitus pareiškėjo prašyme pateiktus argumentus dėl Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimo konstitucingumo, konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė jokių naujų teisinių argumentų, į kuriuos nebūtų atsakyta dėl pareiškėjo priimtuose Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendime ir LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutartyje. Taigi, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, pareiškėjas iš esmės kvestionuoja dėl jo priimtą LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutartį ir siekia jos peržiūrėjimo. O tokie prašymai Konstituciniam Teismui, kaip minėta, yra nežinybingi.

Visą sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2550/content.