Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Konstitucijos 18, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ neprieštarauja Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 1 dalis ir 4 dalies nuostata „Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, <...> perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio“.

Pareiškėja nurodo, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje pavesdamas Vyriausybei nustatyti Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašą, darbuotojų tikrinimosi tvarką, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos. Pareiškėjos teigimu, įstatymų leidėjas Seimas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms (be kita ko, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui) poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais. Be to, pasak pareiškėjos, Įstatyme nėra nustatyta kriterijų, į kuriuos atsižvelgiant asmenys būtų priskiriami asmenų, privalančių tikrintis, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, grupėms.

Pareiškėja nurodo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos šią teisę įgyvendinti. Tai darydama, valstybė įstatymuose privalo nustatyti veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus, o ne pavesti šiuos mechanizmus nustatyti poįstatyminiais teisės aktais, varžančiais asmenų, įpareigotų tikrintis sveikatą, konstitucines teises.

Pasak pareiškėjos, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas nepaneigia kiekvieno darbuotojo pareigos laikytis saugos darbe reikalavimų, todėl nėra aišku, kodėl įstatymų leidėjas paveda Vyriausybei nustatyti sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašą atsižvelgiant tik į profesijos kriterijų. Pareiškėjos teigimu, asmenys, kurie patenka į Vyriausybės nustatytą darbų ir veiklos sričių sąrašą, yra diskriminuojami, o asmenys, kurių darbas (veikla) į nurodytą sąrašą nepatenka, įgyja nepagrįstų privilegijų, todėl yra pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas.

Pareiškėjos teigimu, pagal Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatą „Darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, <...> perkeliamas toje pačioje darbovietėje į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę, o jeigu tokių galimybių nėra, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio“ darbuotojui nesuteikiama galimybės laisvai pasirinkti darbą, neįvertinama, ar darbuotojas dėl savo gebėjimų galės dirbti kitą darbą, į kurį jis perkeliamas, ir pan. Pareiškėjos vertinimu, taip galimai suvaržoma asmens teisė laisvai pasirinkti darbą.

Pareiškėjos nuomone, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje garantuojamą žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, Įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje negalėjo įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį darbuotojas, atsisakęs nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, nušalinamas nuo darbo, nemokant jam darbo užmokesčio.

Pareiškėjos teigimu, dėl tų pačių argumentų ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas ginčijamoje Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, 4 dalies nuostatoje, prieštarauja ir Konstitucijos 18 straipsniui, kuriame nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.

Konstitucinis Teismas jau yra priėmęs kitos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją, pasak pareiškėjos, asmens teisių ribojimai gali būti nustatomi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro sprendimais.

Taigi, tai jau antrasis prašymas, susijęs su šio įstatymo taikymu ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu.

Visą prašymo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/~prasymai/10_2021.htm.