Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu grąžino pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą ištirti, ar:

– Konstitucijos 23, 46 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – SGD terminalo įstatymas) 11 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalies 1 punktas, Vyriausybės 2012 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1354 (2013 m. gruodžio 11 d. redakcija) patvirtinto Gamtinių dujų tiekimo diversifikavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 4, 15, 16 punktai tiek, kiek juose, pareiškėjo teigimu, nebuvo nustatyta, kad reguliuojamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams paskirstant privalomą sunaudoti iš SGD terminalo tiekiamų suskystintų gamtinių dujų kiekį turėjo būti atsižvelgiama į faktinį energijos gamintojų suskystintų gamtinių dujų poreikį vykdant valstybės reguliuojamą veiklą, į reguliuojamų ir nereguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos gamybos kainų konkurenciją, į galimybę šilumos energijos supirkimo aukcionuose parduoti visą šilumos energiją, pagamintą naudojant iš SGD terminalo tiekiamas suskystintas gamtines dujas, į galimybę šią šilumos energiją minėtuose aukcionuose parduoti už valstybės reguliuojamą kainą, o Aprašo 4, 15, 16  punktai tiek, kiek nurodyta, – dar ir SGD terminalo įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms;

– konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja SGD terminalo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, kurioje yra įtvirtinta SGD terminalo įstatymo nuostatų taikymo pirmenybė kitų įstatymų, reglamentuojančių atskirų energetikos sektorių veiklą, atžvilgiu;

– Konstitucijos 23, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame, pasak pareiškėjo, nebuvo nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų atsižvelgiama į reguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų, kurie netiekia šilumos energijos tiesiogiai galutiniam vartotojui (nėra šilumos tiekėjai), galimą faktinį dujų vartojimo poreikį vykdant šilumos energijos gamybos veiklą, kuriai taikomos valstybės reguliuojamos kainos;

– Konstitucijos 23, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Aprašo 16 punktas tiek, kiek pagal jį, pasak pareiškėjo, nebuvo nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį SGD terminalo būtinojo kiekio dalį būtų galima mažinti bet kuriuo metu, atsižvelgiant į reguliuojamų nepriklausomų šilumos gamintojų gamtinių dujų poreikį, priklausantį nuo šilumos tiekėjo aukcione parduodamo šilumos energijos kiekio.

Tuo pačiu sprendimu Konstitucinis Teismas atsisakė priimti nagrinėti šio pareiškėjo prašymo dalį, kurioje prašyta ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalis, 3 dalies 1 punktas, Aprašo 4, 16, 20 punktai, taip pat ar Konstitucijai ir SGD terminalo įstatymui neprieštaravo Vyriausybės 2014 m. spalio 15 d. nutarimo 5 punktas tiek, kiek juose, pasak pareiškėjo, nebuvo sureguliuoti sąnaudų, patirtų dėl SGD terminalo būtinojo kiekio įsigijimo, kompensavimo energijos gamintojams klausimai.

Pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymų normoms prašoma pripažinti negaliojančiais sutarties nuostatą ir papildomą susitarimą dėl suskystintų gamtinių dujų tam tikro kiekio tiekimo konkrečiu laikotarpiu, skirtus tam, kad būtų įgyvendintas SGD terminalo įstatyme nustatytas įpareigojimas tam tikriems elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamintojams įsigyti SGD terminalo būtinojo kiekio dalį. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad, jo nuomone, pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčijamų sandorių galiojimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į imperatyvias teisės normas, kurių pareiškėjo ginčytuose SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte, Aprašo 4, 15, 16 punktuose nebuvo nustatyta, t. y. pareiškėjas kėlė legislatyvinės omisijos (Konstitucijos draudžiamos teisės spragos) klausimą.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo prašymas, grindžiamas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradedama tik tuo atveju, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad SGD terminalo įstatyme yra nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį pirmumo tvarka tiekiamas per SGD terminalą įvežtų gamtinių dujų kiekis, atitinkantis SGD terminalo būtinąjį kiekį, paskirstomas energijos gamintojams atsižvelgiant į energijos gamintojų gamtinių dujų poreikį kiekvienais metais, o šis paskirstymas ir dujų vartojimo poreikio nustatymas buvo detalizuojami Aprašo nuostatose. Pagal Aprašo 12, 14–16 punktuose buvusį nustatytą teisinį reguliavimą energijos gamintojai turėjo deklaruoti 5 ateinančių kalendorinių metų gamtinių dujų, skirtų sunaudoti valstybės reguliuojamai elektros energijos ir (ar) šilumos gamybai, vartojimo poreikį, taip pat turėjo kasmet jį tikslinti, o paskirtasis tiekėjas, nustatydamas energijos gamintojo gamtinių dujų vartojimo poreikį, turėjo atsižvelgti, be kita ko, į faktinį energijos gamintojo gamtinių dujų kiekio suvartojimą praėjusiais kalendoriniais metais ir turėjo paskirstyti SGD terminalo būtinąjį kiekį ar jo dalį kiekvienam energijos gamintojui proporcingai, atsižvelgdamas į energijos gamintojo gamtinių dujų vartojimo poreikį.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl, jo nuomone, SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, Aprašo 4, 15, 16 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu nesureguliuoti santykiai, susiję su energijos gamintojų gamtinių dujų poreikio nustatymu kiekvienais metais, paskirstant per SGD terminalą įvežtų gamtinių dujų kiekį, atitinkantį SGD terminalo būtinąjį kiekį, taip pat nepaaiškino, kodėl pagal šį teisinį reguliavimą energijos gamintojui paskirtasis per SGD terminalą įvežtų gamtinių dujų kiekis negalėjo būti iš anksto suplanuotas taip, kad energijos gamintojas sunaudotų visą jam paskirtą minėtą gamtinių dujų kiekį.

Taigi pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalies 1 punkte, Aprašo 4, 15, 16 punktuose buvo legislatyvinė omisija.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad grįsdamas savo abejones dėl SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 3 dalies 1 punkto, Aprašo 4, 15, 16 punktų atitikties Konstitucijos 23, 46 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas pacitavo kai kuriuos oficialiosios konstitucinės doktrinos teiginius, susijusius su nurodytomis Konstitucijos nuostatomis, tačiau neatsižvelgė į prašymo kontekste aktualų Konstitucinio Teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarimą.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, be kita ko, galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis; energetikos sistemos saugumas ir patikimumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kuriuo pateisinamas tam tikras diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas šioje srityje; siekiant šio tikslo, įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įgyvendinami ypatingos valstybinės svarbos projektai, skirti valstybės ūkio priklausomybei nuo monopolinio tam tikrų energijos išteklių (visų pirma gamtinių dujų) tiekėjo panaikinti.

Konstitucinis Teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutarime vertindamas SGD terminalo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai taip pat konstatavo, kad SGD terminalo įstatyme įtvirtintu specialiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė įgyvendinti SGD terminalo, turinčio strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui, projektą taip, kad būtų užtikrintas konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas – energetikos sistemos saugumas ir patikimumas ir kad SGD terminalo įstatyme nustatyta pareiga visiems energijos išteklių vartotojams savo lėšomis prisidėti prie minėto SGD terminalo projekto finansavimo savaime nelaikytina ribojančia nuosavybės teises ir pažeidžiančia Konstitucijos 23 straipsnį.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškino, kaip konkrečiai ginčytu teisiniu reguliavimu, susijusiu su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, energijos gamintojų ūkinės veiklos laisvė ir nuosavybės teisė buvo ribojamos daugiau, negu būtina energetikos sistemos saugumui ir patikimumui kaip konstituciškai svarbiam tikslui, viešajam interesui užtikrinti. Pareiškėjas, be kita ko, nepaaiškino, kaip tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį energijos gamintojui, vykdančiam šilumos energijos gamybos veiklą, kuriai taikomos valstybės reguliuojamos kainos, galėtų būti bet kuriuo metu mažinama SGD terminalo būtinojo kiekio dalis, būtų užtikrintas Vyriausybės nustatyto minimalaus metinio dujinamų gamtinių dujų kiekio, reikalingo stabiliam SGD terminalo dujinimo technologijos procesui palaikyti dirbant minimaliu nepertraukiamu režimu, sunaudojimas, taigi ir energetikos sistemos saugumas ir patikimumas kaip konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas.

Pareiškėjas, ginčydamas SGD terminalo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, nurodė, kad pagal Konstituciją turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna. Tačiau pareiškėjas teisiškai nepagrindė, kodėl pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje, kuri yra specifinė ūkinė veikla, negalėjo ginčytoje SGD terminalo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyti specialaus teisinio reguliavimo, pagal kurį įtvirtinama SGD terminalo įstatymo nuostatų taikymo pirmenybė kitų įstatymų, reglamentuojančių atskirų energetikos sektorių veiklą, be kita ko, Šilumos ūkio įstatymo, atžvilgiu ir kodėl tokio specialaus teisinio reguliavimo nustatymas savaime reiškia, kad neužtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna.

Atsižvelgęs į visa tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jo abejones pagrindžiančių teisinių argumentų, todėl kaip neatitinkantis Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai (Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas ginčijo, be kita ko, SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, Aprašo 4, 16, 20 punktus, Vyriausybės 2014 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1091 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2015 metams nustatymo“ 5 punktą tuo aspektu, kad pagal šiose nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su sąnaudų, patirtų dėl SGD terminalo būtinojo kiekio įsigijimo, kompensavimu, nėra garantuojamas sąnaudų padengimas gaminant tiek šilumos energiją, nes nėra garantuojama galimybė parduoti ją už reguliuojamą kainą, tiek elektros energiją, nes, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta visuomeninio tiekėjo pareiga supirkti visą pagamintą remtinos elektros energijos kiekį.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas yra susijęs tik su civiliniais sutartiniais ginčo šalių santykiais dėl sutarčių sudarymo teisėtumo ir, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, pareiškėjui šioje civilinėje byloje nereikia spręsti ieškovės sąnaudų, patirtų dėl SGD terminalo būtinojo kiekio įsigijimo, kompensavimo klausimo. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtos ginčytos nuostatos pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje netaikytinos.

Pagal Konstituciją teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje. Pagal Konstituciją teismas neturi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje. Ši nuostata reiškia ir tai, kad teismas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tada, kai tai nėra būtina jam nagrinėjant konkrečią bylą.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą (69 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Visą sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2434/content.