Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu pareiškėjai Seimo narių grupei grąžino prašymą ištirti, ar Žemės įstatymo Nr. I-446 45, 46, 47 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-273 1 straipsnio 2 dalies nuostata tiek, kiek ja Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas papildomas naujas žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejis – viešiesiems atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti miestuose, miesteliuose ir kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų atskirųjų želdynų normas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, įtvirtinančiam nuosavybės neliečiamumą.

Pareiškėja savo abejonėms pagrįsti rėmėsi su Konstitucijos laiduojamu nuosavybės neliečiamumu susijusiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis. Prašyme pareiškėja pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, kaip visuomenės poreikius atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti, nustatė rekreacijos, mokslo, mokymo, kultūros, švietimo, pažinimo, aplinkos kokybės gerinimo, sveikatinimo, estetinius ir kitus visuomenės poreikius. Pareiškėjos vertinimu, visuomenės poreikius išdėsčius taip plačiai, praktiškai bet kokie interesai gali būti pripažinti viešaisiais, bet kokios vertybės – svarbiomis visai visuomenei. Pareiškėja pažymėjo, kad toks platus visuomenės interesų formulavimas prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad visuomenės poreikiai visuomet turėtų būti konkretūs ir aiškiai išreikšti. Todėl, pasak pareiškėjos, kyla abejonė, ar nuosavybės teisės, kaip vienos iš pamatinių žmogaus teisių, ribojimas, o žemės paėmimo atveju – ir nuosavybės teisės praradimas dėl ypač plačių ir abstrakčiai suformuluotų bei aiškiai neišreikštų visuomenės poreikių neperžengia protingai suvokiamų ribų, kai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė.

Konstitucinis Teismas priminė, kad jau yra konstatavęs, jog tai, ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, lemia tai, ar nuosavybė, kuri buvo paimta iš savininko, tikrai buvo paimta dėl to, kad ji buvo reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu; sprendžiant, ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, atsižvelgtina ir į tai, kad visuomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys; reikmės, kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos, ir atvirkščiai; ar poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, yra visuomenės poreikiai, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų tuo metu paimant būtent tą nuosavybę buvo siekiama. Konstitucinis Teismas priminė ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams suprantamas „kaip kiekvienu atveju individualus įstatymu nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo“.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėja savo abejones ginčyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai grindė, be kita ko, oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, pagal kurią nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Tačiau pareiškėja savo prašyme nevertino Žemės įstatyme įtvirtinto visuminio žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisinio reguliavimo ir nenurodė, kodėl, jos nuomone, Žemės įstatyme įtvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka, be kita ko, joje nustatytos žemės paėmimo visuomenės poreikiams sąlygos, nėra tinkamos siekiant užtikrinti, kad paimant žemę visuomenės poreikiams būtų laikomasi oficialiosios konstitucinės nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams doktrinos nuostatų. Prašyme nepateikti ir teisiniai argumentai, kodėl Žemės įstatyme įtvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka nėra suderinama su iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais tik tuo atveju, kai žemė paimama visuomenės poreikiams būtent viešiesiems atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti miestuose, miesteliuose ir kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų atskirųjų želdynų normas, t. y. tik vienu iš Žemės įstatyme įtvirtintų žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejų. Tad prašyme nepateikta teisinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl kitomis Žemės įstatymo nuostatomis įtvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka nėra sudaroma prielaidų užtikrinti, kad žemė iš privačios žemės savininko konkrečiu atveju būtų paimama tik socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu. Taip pat prašyme nepaaiškinta, kodėl kiekvienu konkrečiu atveju įstatymo nustatyta tvarka priimamas individualus sprendimas dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo neužtikrina konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos garantijų laikymosi.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų savo pozicijai dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pagrįsti. Vadinasi, pareiškėjos prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį grąžintas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr..