Pareiškėjas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl žemės ūkio ministro įsakymu, vadovaujantis ginčijamomis Žuvininkystės įstatymo nuostatomis, įtvirtintos formulės, pagal kurią nustatomas ūkio subjektas – aukciono dėl perleidžiamosios teisės į žvejybos vidaus vandenyse kvotą laimėtojas, teisėtumo.

Pasak pareiškėjo, ginčijamoje Žuvininkystės įstatymo nuostatoje buvo nurodyti orientaciniai ūkio subjektų, siekiančių perleidžiamųjų teisių į žvejybos kvotas verslinei žvejybai tam tikrame vidaus vandenų telkinyje, atrankos, vertinimo, žvejybos limito dalių ir (arba) žvejybos kvotų skyrimo kriterijai ir buvo pateikti tokių kriterijų pavyzdžiai, tačiau konkrečius kriterijus, t. y. kintamuosius ir kiekvienam iš jų priskirtinas reikšmes (balus), buvo pavesta nustatyti Žemės ūkio ministerijai. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas buvo pavedęs Žemės ūkio ministerijai nustatyti esmines ūkinės veiklos – verslinės žvejybos vidaus vandenyse – sąlygas, kurios iš esmės riboja asmenų ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą ir nuo kurių daugiausia priklauso teisės žvejoti tam tikruose vidaus vandenyse įgijimas ir galimybė užsiimti versline žvejyba vidaus vandenyse.

Pareiškėjo teigimu, pagal Konstituciją esminės ūkinės veiklos sąlygos, ūkinės veiklos laisvės ribojimai turi būti įtvirtinti ne žemesnės galios nei įstatymas teisės akte. Todėl įstatymų leidėjas negalėjo pavesti Žemės ūkio ministerijai poįstatyminiame teisės akte nustatyti įstatyme nenustatytus kriterijus ir jiems suteikiamas reikšmes (balus), pagal kuriuos suteikiama teisė į žvejybos vidaus vandenyse kvotą ir kuriais ribojama konstitucinė ūkinės veiklos laisvė.

Prašymo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/~prasymai/19_2017.htm.