Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Baigiamieji aktai

Teisinis reguliavimas, pagal kurį Nacionalinis visuomenės sveikatos centras gali paskirti darbuotojams privalomas žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės priemones, neprieštarauja Konstitucijai

2022-06-21

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti <...> įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau – NVSC) paskirtas šiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones“ neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šią konstitucinės justicijos bylą nagrinėjo pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją, pasak pareiškėjos, asmens teisių ribojimai gali būti nustatomi NVSC sprendimais, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 67 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Pasak pareiškėjos, ginčyta įstatymo nuostata NVSC deleguojama teisė nustatyti kitas nei privalėjimas darbuotojui pasitikrinti, ar neserga žmonių užkrečiamąja liga, privalomas priemones, kurių įvykdymas yra būtina sąlyga tam, kad asmuo galėtų įgyvendinti teisę į darbą, įstatyme nenustatant jokių sąlygų ar kriterijų, kuriuos tos priemonės turi atitikti. Taigi, pasak pareiškėjos, ginčytu teisiniu reguliavimu pažeisti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis, 67 straipsnio 2 punktas, taip pat konstituciniai teisinės valstybės, atsakingo valdymo principai.

Spręsdamas dėl Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, be kita ko, reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais. Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti.  Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi, be kita ko, sąlygos, kad tai daroma įstatymu. Įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas, tačiau tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos. Paisydamas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių reikalavimų, atsižvelgdamas į tai, kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, ir siekdamas užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti tokį šių ligų plitimą, dėl kurio valstybėje susidaro ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, kitoms konstitucinėms vertybėms, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas pareigą sudaryti teisines prielaidas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gali nustatyti, kad tose darbovietėse, kuriose nustatytas staigus užkrečiamosios ligos išplitimas, būtų taikomos tam tikros teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygos, susijusios su žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo valdymu (kontrole), be kita ko, reikalavimas įgyvendinti priemones, kurių privaloma imtis siekiant suvaldyti užkrečiamosios ligos staigų plitimą ir sumažinti riziką kitiems asmenims, be kita ko, darbuotojams, užsikrėsti užkrečiamąja liga.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, siekdamas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei reguliuodamas užkrečiamųjų ligų valdymo (kontrolės) priemones, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi diskreciją, be kita ko, nustatyti, kuri (kurios) kompetentinga (kompetentingos) už visuomenės sveikatą atsakinga (atsakingos) valstybės institucija (institucijos) turi teisę spręsti, kokių įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų priemonių būtina imtis siekiant užkirsti kelią tam tikros užkrečiamosios ligos, dėl kurios valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija, plitimui visuomenėje, be kita ko, darbovietėse.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta viena iš sąlygų, būtinų įvykdyti tam, kad NVSC nurodytiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti, – tai įgyvendinti NVSC paskirtas šiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones darbovietėje, kurioje nustatytas užkrečiamosios ligos, dėl kurios paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, protrūkis. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas įgyvendino iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančią pareigą sudaryti teisines prielaidas kiekvienam darbuotojui užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, be kita ko, susijusias su žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo valdymu (kontrole). Įstatymų leidėjas, be kita ko, kartu įgyvendino iš Konstitucijos kylančią diskreciją ir nustatė, kad būtent NVSC yra ta už visuomenės sveikatą atsakinga valstybės institucija, kuri pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį turi teisę, esant toje dalyje nustatytoms aplinkybėms, joje nurodytiems darbuotojams paskirti privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal ginčytą teisinį reguliavimą NVSC turi įgaliojimus tik paskirti kitas, be kita ko, Įstatyme nustatytas, NVSC nurodytiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, kurios turi būti įgyvendintos darbovietėje, kurioje nustatytas tam tikros užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, protrūkis, tam, kad tiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti.

Tačiau Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nei ginčytu teisiniu reguliavimu, nei kitomis Įstatymo ar kitų įstatymų nuostatomis NVSC nėra suteikti įgaliojimai nustatyti tokias priemones, t. y. tam tikros užkrečiamosios ligos protrūkio darbovietėje atveju NVSC gali tik taikyti Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones.

Taigi, kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu NVSC deleguojama teisė nustatyti kitas NVSC nurodytiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, kurios turi būti įgyvendintos darbovietėje, kurioje nustatytas užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, protrūkis, tam, kad tiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti.

Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatą „įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas <...> darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones“ ir šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, atkreipė dėmesį į tai, kad pagal ginčytą Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį kitos nei darbuotojo pasitikrinimas, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, kurias nurodytiems darbuotojams gali paskirti NVSC darbovietėje nustačius užkrečiamosios ligos protrūkį, yra apibrėžtos Įstatyme: tai – organizacinės, techninės, ekonominės, epidemiologijos ir kitos medicinos priemonės, bet tik tos, kurios atitinka įstatyme nustatytą kriterijų – sudaro galimybę mažinti ar (ir) likviduoti sergamumą užkrečiamąja liga, kurios protrūkis nustatytas tam tikroje darbovietėje, taip pat išvengti tokių ligų išplitimo.

Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį tokias priemones NVSC gali skirti tik esant ypatingai situacijai, kai yra visos ginčytoje Įstatymo nuostatoje nurodytos aplinkybės, t. y. dėl užkrečiamosios ligos yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas ir tam tikroje darbovietėje nustatytas tokios užkrečiamosios ligos protrūkis. Tai, be kita ko, reiškia, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais įgaliojimais skirti kitas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones NVSC gali naudotis tik laikinai, t. y. tol, kol bus suvaldytas užkrečiamosios ligos protrūkis darbovietėje arba kol bus atšaukta dėl šios ligos paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad Įstatyme nenustatytos jokios sąlygos ar kriterijai, kuriuos turi atitikti kitos pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį NVSC skiriamos užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonės, kurias įgyvendinus NVSC nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčytu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kylantis reikalavimas, kad žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama įstatymu, taip pat kad nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas netinkamai įgyvendino Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, taip pažeisdamas konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus.

Pareiškėja taip pat prašė ištirti, ar Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui, kuriame įtvirtinta išimtinė Seimo teisė leisti įstatymus.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimas, priimdamas Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Įstatymo 18 straipsnis, kurio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėja, įgyvendino jam Konstitucijoje nustatytą kompetenciją leisti įstatymus. Atsižvelgus į tai, konstatuota, jog nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo apribota Seimo teisė leisti įstatymus, taigi nėra pagrindo teigti ir tai, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad ginčyta Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 67 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2685/content.