Baigiamieji aktai

Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo nuostatos, kuriomis nustatyti atskiri atvejai, kada piliečių asmenvardžiai asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), neprieštarauja Konstitucijai

2023-07-05

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu neprieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 2 dalį tiek, kiek jose įtvirtinti atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).

Pareiškėja Seimo narių grupė kreipimesi į Konstitucinį Teismą teigė, kad ginčytu teisiniu reguliavimu atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi ne lietuviškais rašmenimis, nustatyti neatsižvelgus į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) pateiktą oficialią išvadą. Taigi, pareiškėjos teigimu, ginčytas teisinis reguliavimas nustatytas nepaisant Konstitucijos 14 straipsnio suponuojamų reikalavimų įstatymų leidėjui nustatant Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase (kituose jo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose) teisinį reguliavimą.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tyrė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijos 14 straipsnio suponuojamiems reikalavimams tuo aspektu, ar jas nustatydamas įstatymų leidėjas laikėsi iš Konstitucijos, be kita ko, jos 14 straipsnio, kylančio reikalavimo gauti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus, ir reikalavimo juos tinkamai įvertinti. Taigi, šioje konstitucinės justicijos byloje atitikties Konstitucijai požiūriu nebuvo vertinami atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų).

Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos, be kita ko, jos 14 straipsnio, taip pat kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinį reguliavimą gauti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, be kita ko, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus, ir reikalavimas ją tinkamai įvertinti. Šie konstituciniai reikalavimai su atitinkamais pakeitimais taikytini ir įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo kituose Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad šie Konstitucijos, be kita ko, jos 14 straipsnio, suponuojami reikalavimai įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą negali būti aiškinami kaip reiškiantys, kad Seimas, nustatydamas asmens vardo ir pavardės rašymo minėtuose dokumentuose teisinį reguliavimą, gali įtvirtinti tik tokias nuostatas, kokias įstatymų leidėjui pateiktoje oficialioje išvadoje siūlo specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turintys asmenys (institucijos). Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti išimtinę Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, kompetenciją nustatyti, be kita ko, asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą, kartu iš esmės būtų sudarytos prielaidos šiuos įgaliojimus perleisti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turintiems asmenims (institucijoms).

Vadinasi, nutarime pabrėžė Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 14 straipsnį, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas reikalavimą tinkamai įvertinti specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinčių asmenų (institucijų) jam pateiktą oficialią išvadą, be kita ko, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius pasiūlymus, privalo atsižvelgti į tuos jam pateiktus pasiūlymus, kurie susiję su juos suformulavusios institucijos specialių žinių ar specialios (profesinės) kompetencijos taikymo sritimi. Šiuo atveju tai pasiūlymai, kurie suformuluoti vertinant, be kita ko, dėl siūlomų įtvirtinti teisinio reguliavimo nuostatų galintį kilti pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jų derėjimą su lietuvių kalbos tradicija. Tačiau įstatymų leidėjas neprivalo atsižvelgti į tuos pasiūlymus, kuriuos specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turinti institucija suformulavo kitose, ne savo specialių žinių ar specialios (profesinės) kompetencijos taikymo srityse. Šiuo atveju tai  pasiūlymai, kurie nesusiję, be kita ko, su dėl siūlomų įtvirtinti teisinio reguliavimo nuostatų galinčio kilti pavojaus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jų derėjimo su lietuvių kalbos tradicija vertinimu. Tik taip sudaromos prielaidos užtikrinti, kad nustatomu asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisiniu reguliavimu ne tik nebūtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas, bet ir jį nustatant nebūtų paneigta išimtinė Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valstybės valdžios institucijos, kompetencija įstatymu sureguliuoti su asmens vardo ir pavardės rašymu Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose susijusius klausimus.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, be kita ko, jos 14 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio valstybinės kalbos statuso suponuojamų reikalavimų, be kita ko, reikalavimų saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, derėjimą su lietuvių kalbos tradicija, taip pat konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų. Nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą taip pat turi būti tinkamai įvertinti ir žmogaus teisių, be kita ko, teisės į asmens privataus gyvenimo apsaugą, neatsiejamai susijusios su asmens tapatybe, įskaitant jo vardą ir pavardę, konstitucinės apsaugos suponuojami reikalavimai įstatymų leidėjui.

Konstitucinis Teismas nutarime nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), suteikta galimybė jį (juos) rašant vartoti ir lietuvių kalbos abėcėlėje nesančius lotyniškos abėcėlės rašmenis (be diakritinių ženklų). Taigi įstatymų leidėjas Konstitucijos jam suteiktus įgaliojimus nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą įgyvendino ginčytu teisiniu reguliavimu nustatydamas atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi atitinkamais ne lietuviškais rašmenimis.

Vertindamas, ar įstatymų leidėjas jam suteiktus įgaliojimus įgyvendino tinkamai, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą, pažymėjo, kad kitokios nei anksčiau galiojusiu teisiniu reguliavimu nustatytosios asmens vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose taisyklės galėjo būti įtvirtintos, jei jas keisti siūlė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų (o tiek, kiek leidžia įstatymai, – ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu.

Pagal galiojančius įstatymus, VLKK – valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires (arba siūlyti atitinkamoms įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms jas nustatyti savo leidžiamais teisės aktais) ir vykdyti valstybinę kalbos politiką.

              Šiame kontekste Konstitucinis Teismas nurodė, kad ginčytą teisinį reguliavimą įtvirtinęs Įstatymas priimtas Seimui pritarus Projektui Nr. XIIIP-535 (toliau – Projektas). VLKK, atsižvelgdama į atitinkamą Seimo kreipimąsi, svarstant Projektą Seimui pateiktose išvadose pritarė nuostatai, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose turėtų būti rašomi lietuviškais rašmenimis, taip pat, atsižvelgdama į visuomenės poreikius, pasiūlė nustatyti atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose galėtų būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų). Taigi Įstatyme, be kita ko, jo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje, asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės buvo nustatytos gavus VLKK oficialią išvadą, kurioje, be kita ko, pritarta visuomenės poreikių nulemtai būtinybei teisiniu reguliavimu nustatyti atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose galėtų būti rašomi ir atitinkamais ne lietuviškais rašmenimis.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šioje konstitucinės justicijos byloje vertintina, ar įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą, tinkamai įvertino minėtą VLKK pateiktą oficialią išvadą, be kita ko, ar jis tinkamai atsižvelgė į šioje išvadoje pateiktą poziciją dėl to, ar numatomi įtvirtinti minėti atskiri atvejai dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo, ar tinkamai atsižvelgė į VLKK pateiktus pasiūlymus. Konstitucinis Teismas atsižvelgė į tai, kad VLKK šioje išvadoje, be kita ko, nurodė, kad, siekiant išlaikyti pagrindinę teisinę nuostatą Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis, išimčių neturėtų būti daug ir, svarbiausia, jos turėtų turėti aiškų pagrindą, taip pat kad  pasiūlymo suteikti galimybę ne lietuviškais rašmenimis vardus ir pavardes rašyti Lietuvos Respublikos piliečiams, asmenvardžius įgijusiems užsienio valstybėje, kurioje gyvena, pagal tos valstybės teisę (kitais nei santuoka ar gimimas būdais), ji negali įvertinti, nes jis, pasak VLKK, nėra aiškus. Šiame kontekste buvo atsižvelgta ir į tai, kad VLKK vienoje iš pateiktų išvadų dėl Projekto taip pat nurodė nepritarianti atitinkamos išimties nustatymui ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams.

Taigi, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, VLKK, formuluodama savo išvadas dėl Projekto, vertino ne tik tai, ar atitinkamos siūlomos Lietuvos Respublikos piliečio vardo ir pavardės rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinio reguliavimo nuostatos dera su valstybine kalba (be kita ko, ar jas taikant nebus keliamas pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, ar jos dera su lietuvių kalbos tradicija), bet ir tai, kurioms asmenų grupėms būtų pagrindas suteikti teisę asmens vardą ir (ar) pavardę asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašyti atitinkamais ne lietuviškais rašmenimis, ar tokių asmenų grupių nebūtų per daug. Vadinasi, VLKK įstatymų leidėjui, be kita ko, pateikė pasiūlymus, susijusius ne tik su jos kompetencijai priskiriama valstybinės kalbos taikymo sritimi.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad Seimui svarstant Projektą pateiktose išvadose VLKK savo nepritarimo (nepritarimo iš dalies) projekte siūlytiems atskiriems atvejams, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose galėtų būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), nemotyvavo tuo, kad tais atvejais galėtų kilti pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, jie nederėtų su lietuvių kalbos tradicija.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimas priėmė Įstatymą, be kita ko, įvertinęs svarstant Projektą VLKK pateiktas išvadas, be kita ko, jos pasiūlymą nustatyti atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), ir jame, be kitų, nustatė ir VLKK pasiūlytus minėtus atskirus atvejus. Taigi, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas Įstatyme, tinkamai įvertinęs VLKK išvadas ir jose pateiktus pasiūlymus, įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose rašomi lietuviškais rašmenimis, ir, atsižvelgdamas į VLKK poziciją, kad egzistuoja būtinybė nustatyti atskirus atvejus, kada atitinkamuose dokumentuose jie galėtų būti rašomi ir atitinkamais ne lietuviškais rašmenimis, pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčytu teisiniu reguliavimu nustatė atskirus atvejus, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų): VLKK pasiūlytus atskirus atvejus, taip pat kitus Įstatyme aiškiai apibrėžtus atskirus atvejus, kurie VLKK, turinčios specialią kompetenciją valstybinės kalbos srityje, nebuvo įvertinti kaip tokie, dėl kurių kiltų pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, kurie nederėtų su lietuvių kalbos tradicija.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad taip įstatymų leidėjas savo konstitucinius įgaliojimus nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą įgyvendino atsižvelgdamas į VLKK, kaip specialią kompetenciją valstybinės kalbos srityje turinčios institucijos, oficialią išvadą, tinkamai įvertinęs joje išdėstytą poziciją ir pasiūlymus, paremtus VLKK turima specialia kompetencija. Jeigu šiame kontekste Konstitucijos suponuojami reikalavimai įstatymų leidėjui būtų aiškinami kitaip, t. y. kaip tokie, kuriuos įgyvendindamas įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, būtų privalėjęs vadovautis išimtinai visais VLKK pasiūlymais, įskaitant tokius, kurie suformuluoti remiantis ne tik specialia jos kompetencija valstybinės kalbos srityje, ir negalėtų nustatyti atskirų atvejų, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), kurie VLKK, turinčios specialią kompetenciją valstybinės kalbos srityje, nebuvo įvertinti kaip tokie, kuriais kiltų pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, kurie nederėtų su lietuvių kalbos tradicija, būtų sudarytos prielaidos paneigti išimtinę Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos, kompetenciją nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą. Vadinasi, nėra konstitucinių argumentų teigti, kad Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, 4 straipsnio 2 dalyje nustatydamas pareiškėjos tiek, kiek nurodyta, ginčijamą teisinį reguliavimą, tinkamai neįvertino VLKK, kaip specialią kompetenciją valstybinės kalbos srityje turinčios institucijos, išvadoje pateiktų pasiūlymų, suformuluotų taikant specialias žinias ar specialią (profesinę) kompetenciją valstybinės kalbos srityje. Taigi nustačius ginčijamą teisinį reguliavimą nebuvo pažeistas Konstitucijos 14 straipsnis, įtvirtinantis konstitucinį valstybinės kalbos statusą.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2872/content.