Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Naujienos

Respublikos Prezidento dekretai ir Seimo nutarimai, susiję su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų atleidimu iš pareigų, neprieštarauja Konstitucijai

2022-04-15

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu neprieštaraujančiais Konstitucijai pripažino:

– Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretą Nr. 1K-25 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“ (toliau – Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas);

– Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas) 1 straipsnį;

– Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436);

– Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2437 „Dėl pritarimo atleisti Valdimarą Bavėjaną iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų“ (toliau – Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2437);

– Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretą Nr. 1K-75 „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atleidimo“ (toliau – Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretas).

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas priminė, jog jis, aiškindamas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies, 115 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad Respublikos Prezidentas, inicijuodamas teisėjo atleidimą iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, kreipiasi patarimo į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją (kuria pagal Teismų įstatymą yra Teisėjų taryba), o minėta institucija turi įgaliojimus patarti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, be kita ko, kai atleidžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – Aukščiausiasis Teismas) teisėjas (tokiu atveju Respublikos Prezidentas, gavęs minėtos specialios institucijos patarimą, turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti), taip pat kai atleidžiamas Lietuvos apeliacinio teismo (toliau – Apeliacinis teismas) teisėjas (tokiu atveju Respublikos Prezidentas, gavęs minėtos specialios institucijos patarimą, turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti).

Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą, pagal Konstituciją turi įgaliojimus atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų ar pritarti Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nei Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatyme numatytos teisėjų institucijos patarimą atleisti teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nei Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, neturi įgaliojimų vertinti minėtos teisėjų institucijos patarimo pagrįstumo ir teisėtumo. Jie savo konstitucinius įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų įgyvendina vadovaudamiesi Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimu, priimtu įsitikinus, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, ir įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės aplinkybes.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas priminė, kad jeigu Respublikos Prezidentas ar Seimas galėtų vertinti ir (arba) iš naujo spręsti, ar tam tikru teisėjo poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas, jie perimtų ar pasisavintų Konstitucijoje nurodytos specialios teisėjų institucijos konstitucinius įgaliojimus. Kartu tai reikštų, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatyme numatyta teisėjų institucija, kuri sudaroma vien profesiniu pagrindu, nėra atsvara Respublikos Prezidentui ir Seimui – politinio pobūdžio valstybės valdžios institucijoms – formuojant teisėjų korpusą.

Toks aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, su Konstitucijoje įtvirtinta valstybės valdžių pusiausvyra, konstituciniais valdžių padalijimo, atsakingo valdymo principais.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, kuri, pagal Konstituciją patardama Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą, patarimą Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų turi duoti griežtai laikydamasi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, be kita ko, tik išsiaiškinusi ir įvertinusi visas turinčias reikšmės aplinkybes, iš anksto gavusi visą atitinkamam klausimui svarstyti būtiną informaciją.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatyme numatyta teisėjų institucija, prieš patardama Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, be kita ko, turi pareigą išklausyti teisėjo, dėl kurio atleidimo iš pareigų patariama Respublikos Prezidentui, ar jo atstovo paaiškinimus ir juos atitinkamai įvertinti, nes šios institucijos patarimas atleisti teisėją iš pareigų gali sukelti neigiamus teisinius padarinius teisėjui, dėl kurio atleidimo patariama.

Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad apkaltos instituto ir šio instituto taikymo, be kita ko, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo pirmininkams ir teisėjams, tikslas yra apsaugoti Tautą nuo Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų, be kita ko, aukštesnės grandies teismų teisėjų, veikimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nuo jų naudojimosi savo statusu savo arba kitų asmenų naudai gauti, nepaisant Konstitucijos ir teisės, kai jiems nebeleidžiama eiti pareigų, nes jie savo poelgiu ne tik pažemino teisėjo vardą, bet ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – ir sulaužė priesaiką).

Taigi konstitucinė apkaltos proceso paskirtis nėra apsaugoti, be kita ko, Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjus, kurie savo veiksmais diskredituoja teisminę valdžią ir dėl to praranda piliečių pasitikėjimą, nuo atsakomybės jiems taikymo.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti atskiri teisėjo, be kita ko, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, atleidimo iš pareigų pagrindai, t. y. teisėjo atleidimas iš pareigų, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą (115 straipsnio 5 punktas), ir specialus Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų pagrindas – jo pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba sulaužius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas (116 straipsnis).

Taigi Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir jos 74, 116 straipsniuose yra įtvirtinti atskiri, t. y. savarankiški, be kita ko, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo pirmininkų ir teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, kuriems esant atitinkamus konstitucinius įgaliojimus turinčios institucijos gali inicijuoti šių teismų teisėjų atleidimo (pašalinimo) iš pareigų skirtingas procedūras: pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjui, savo poelgiu pažeminusiam teisėjo vardą, taikytina griežčiausia drausminės atsakomybės priemonė – atleidimas iš pareigų, o pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjui, šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją arba sulaužiusiam priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, taikoma konstitucinė atsakomybė – jis gali būti pašalinamas iš pareigų apkaltos proceso tvarka.

Pagal Konstituciją apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių, o spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Respublikos Prezidentas, kuris pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą turi įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, pagal Konstituciją neturi įgaliojimų apkaltos procese, be kita ko, negali inicijuoti apkaltos proceso pradėjimo. Tad Konstituciją aiškinant taip, esą už poelgį, pažeminusį teisėjo vardą, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai gali būti pašalinti iš pareigų tik apkaltos proceso tvarka, minėti Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai formuoti teisminę valdžią būtų apriboti, t. y. jo konstitucinė kompetencija būtų pakeista taip, kad kai kuriais atvejais jo įgaliojimai dalyvauti formuojant Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo sudėtį būtų nepagrįstai suvaržyti.

Be to, jeigu Konstitucija būtų aiškinama taip, kad Respublikos Prezidentas esą negali inicijuoti Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjui savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nes šie teisėjai esą turėtų būti pašalinami iš pareigų tik taikant jų pašalinimo iš pareigų pagrindą, įtvirtintą Konstitucijos 74, 116 straipsniuose, t. y. inicijavus apkaltos procedūrą Seime, būtų sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai, Seimo nariams neinicijavus apkaltos proceso Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjui, pažeminusiam teisėjo vardą ir kartu šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, sulaužiusiam duotą priesaiką (arba apkaltai įvykus, bet Seimui apkaltos proceso tvarka galutinai balsuojant nepašalinus teisėjo iš pareigų), jis apskritai nebūtų atleistas iš pareigų ir galėtų toliau vykdyti teisingumą.

Konstitucinis Teismas kartu pažymėjo, kad ne kiekvienas teisėjo poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, savaime yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, ne kiekvienu teisėjo poelgiu, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, savaime sulaužoma teisėjo priesaika.

Kadangi pagal Konstituciją tik už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai gali būti pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka, Konstituciją aiškinant taip, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas yra netaikytinas, susiklostytų situacija, kai tokie teisėjai iš viso negalėtų būti atleisti iš pareigų už tokį poelgį, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, tačiau kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, nors už tokį pat poelgį žemesnių grandžių teismų arba pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjai galėtų būti atleisti iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad viena iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo garantijų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo garantijos. Vadinasi, pagal Konstituciją draudžiama tokia situacija, kai už tokį pat poelgį, kuriuo buvo pažemintas teisėjo vardas, vienas teisėjas būtų atleistas iš pareigų, kai Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, remdamasis Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktu kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl tam tikro teisėjo atleidimo, o kitas, aukštesnės grandies teismo teisėjas, kuriam pagal Konstitucijos 116 straipsnį esą galėtų būti taikoma tik apkaltos procedūra, už tokį pat poelgį nebūtų atleistas iš pareigų dėl to, kad Seime nebūtų inicijuota apkaltos procedūra arba toks poelgis nebūtų pripažintas šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu, priesaikos sulaužymu, arba Seimas, galutinai spręsdamas nurodytą klausimą remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, nuspręstų nepašalinti teisėjo iš pareigų. 

Konstitucinis Teismas nurodė ir tai, kad tais atvejais, kai Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjo veiksmai gali būti vertinami ir kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis, ir kaip galimas šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, priesaikos sulaužymas, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir jos 74, 116 straipsniuose yra įtvirtinti atskiri, t. y. savarankiški, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, Aukščiausiojo Teismo teisėjo ar Apeliacinio teismo teisėjo įgaliojimai nepasibaigus kadencijos laikui gali būti nutraukiami arba Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, arba Konstitucijos 116 punkte nurodytu pagrindu dėl to, kad teisėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką.

Respublikos Prezidento ir Seimo įgaliojimų dalyvauti formuojant teisminę valdžią, be kita ko, spręsti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu, nepaneigia ir nevaržo Seimo konstituciniai įgaliojimai spręsti, ar jis gali konkrečiu atveju rinktis kitą teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindą – t. y. Aukščiausiojo Teismo teisėjui, Apeliacinio teismo teisėjui pradėti apkaltos procedūrą už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius.

Ir atvirkščiai, Respublikos Prezidento teikimas Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją arba pritarti Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą neužkerta kelio Seimui inicijuoti apkaltos procesą pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius ir pašalinti šį teisėją iš pareigų apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą ar paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas.

Taigi, Respublikos Prezidentui, gavusiam Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimą, kreipusis į Seimą pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą su teikimu atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (arba kreipusis į Seimą dėl pritarimo iš pareigų atleisti Apeliacinio teismo teisėją, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą), Seimas, turėdamas pagrindo manyti, kad tokiu teisėjo poelgiu galėjo būti ne tik pažemintas teisėjo vardas, bet ir šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, turi įgaliojimus inicijuoti apkaltos procesą.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo ir tai, kad tokiu Konstitucijos nuostatų aiškinimu, pagal kurį Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjas, savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą, gali būti atleistas iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą arba pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, t. y. esant Konstitucijoje nustatytiems atitinkamiems pagrindams jo įgaliojimų nutrūkimą inicijuojant arba Respublikos Prezidentui, arba Seimo nariams, sudaromos prielaidos užtikrinti aukštesnį šių teismų teisėjų, kuriems, be kita ko, keliami ir itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai, atsakomybės standartą, taip pat didesnę Tautos apsaugą nuo aukštesnių grandžių teismų teisėjų veikimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nuo jų naudojimosi savo statusu savo arba kitų asmenų naudai gauti, nes jeigu Respublikos Prezidentas neinicijuotų teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo procedūros, tai galėtų padaryti Seimo nariai, inicijuodami teisėjo pašalinimą iš pareigų apkaltos proceso tvarka, ir atvirkščiai.

Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnio,
Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 atitikties Konstitucijai vertinimas

Pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo teigimu, Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 dėl E. Laužiko atleidimu iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, priimti nesilaikant konstitucinių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, be kita ko, dėl to, kad Teisėjų taryba drausminės atsakomybės procedūrą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo elgesio pradėjo ne savo pačios priimtu teisės aktu, o remdamasi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštu. Be to, pasak pareiškėjo, Teisėjų taryba apribojo Aukščiausiojo Teismo teisėjo, kurio elgesys buvo vertinamas, teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, nenurodė jam suformuluotų atleidimo iš teisėjo pareigų priežasčių, taip pažeisdama jo teisę į teisingą procesą.

Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas priminė, kad tai, ar atleidžiant Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų buvo laikomasi tinkamo teisinio proceso reikalavimų, yra fakto klausimas, kuris pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai. Tačiau Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs ir tai, kad pagal Konstituciją jis, nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą, turi įgaliojimus prireikus tirti sprendimo byloje priėmimui reikšmės turinčias faktines aplinkybes.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Teisėjų tarybos aktų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra Konstitucinio Teismo kompetencijos dalykas.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas neturi kompetencijos vertinti Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo (t. y. nustatyti, ar tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, ir vertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą), jis pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą tirdamas, ar Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas, Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 neprieštarauja Konstitucijai, nurodytų ginčytų teisės aktų konstitucingumą tyrė ir vertino tik pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. ar priimant ginčytus teisės aktus buvo laikomasi iš Konstitucijos kylančių reikalavimų (ar jie buvo įvykdyti), be kita ko, Respublikos Prezidentui įgyvendinant konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją atitinkamo patarimo dėl teikimo Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, taip pat dėl kreipimuisi į Seimą pritarimo dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų ir tokio patarimo davimui keliamų konstitucinių reikalavimų.

Šiame kontekste taip pat pažymėta, kad Teismų tarybos aktų turinio teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas yra bylą dėl teisėjo atleidimo nagrinėjančio teismo kompetencijos dalykas.

Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos, taip pat Vilniaus apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos, kurią sustabdžius nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, medžiagos nustatyta, kad Respublikos Prezidentas 2019 m. liepos 30 d. dekretu į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kreipėsi gavęs tam tikrą informaciją iš generalinio prokuroro, taip pat susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šioje konstitucinės justicijos byloje nenustatyta, kad generalinis prokuroras ar jo atstovai savo iniciatyva būtų kreipęsi į Teisėjų tarybą.

Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtintus savo įgaliojimus patarimo dėl teikimo Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kreipėsi, o gavęs minėtą patarimą ginčytą 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą priėmė prieš tai išsiaiškinęs ir įvertinęs visas turinčias reikšmės aplinkybes.

Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad pareiškėjo ginčytuose teisės aktuose nurodyto Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų procedūra pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą inicijuota Respublikos Prezidento dekretu, Respublikos Prezidentui įgyvendinant savo konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią ir kreiptis patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją – Teisėjų tarybą, o ne, kaip teigia pareiškėjas, Generalinės prokuratūros raštu. 

Šioje byloje nustatyta, kad Teisėjų taryba, pagal Konstituciją patardama Respublikos Prezidentui, 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą, kuriuo patarė Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, priėmė visiems posėdyje dalyvaujantiems Teisėjų tarybos nariams išsiaiškinus ir įvertinus visas turinčias reikšmės aplinkybes, išnagrinėjus visą turimą informaciją, be kita ko, visiems posėdyje dalyvaujantiems Teisėjų tarybos nariams susipažinus su atitinkama ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi, susijusia su teisėju, kurio atleidimo iš pareigų klausimas buvo sprendžiamas.

Atsižvelgiant į tai, nėra prielaidų teigti, kad Respublikos Prezidentui Teisėjų tarybos patarimas dėl teikimo Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kurį gavus priimtas ginčytas Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas, buvo duotas nesilaikant iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, kurių nepaisymas reikštų konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimą.

Taip pat nėra ir pagrindo teigti, kad minėtas Teisėjų tarybos patarimas grindžiamas ne visas aplinkybes ištyrus priimtu sprendimu, o prielaidomis, subjektyviomis minėtos specialios teisėjų institucijos narių nuostatomis ar nuomonėmis. Be to, iš Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. neviešo neeilinio posėdžio protokolo matyti, kad balsavimo dėl Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo priėmimo rezultatas nebūtų buvęs kitoks, jei balsavimo metu būtų nusišalinę Teisėjų tarybos nariai, kurie, pasak pareiškėjo, negalėjo dalyvauti balsavime.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretu buvo nepaisoma konstitucinių teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principų.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas sprendė ir dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 atitikties konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos, sprendžiant dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų buvo užtikrinta Aukščiausiojo Teismo teisėjo, kurio atleidimo iš pareigų klausimas spręstas, teisė būti išklausytam ne tik Teisėjų tarybai priimant nutarimą dėl patarimo Respublikos Prezidentui, bet ir procedūroje Seime sprendžiant jo atleidimo klausimą.

Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčytu Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2436 atleidžiant šiame nutarime nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą pradėtas atleidimo procesas kaip visuma neatitiko tinkamo proceso reikalavimų.

Vadinasi, Seimas ginčytu 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2436 tinkamai vykdė jam Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, be kita ko, dalyvauti Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo procedūroje ir paisė konstitucinių teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principų.

Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto, Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437, Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto atitikties Konstitucijai vertinimas

Šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo Apeliacinio teismo prašymą taip pat tirta Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto, Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437, Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto atitiktis Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

Pareiškėjo Apeliacinio teismo nuomone, Konstitucijos 116 straipsnyje nustatytas specialus Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjų pašalinimo iš pareigų pagrindas ir juo įtvirtintas ypatingas šių teisėjų įgaliojimų apsaugos standartas, todėl šių teismų teisėjų atleidimas iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu kelia abejonių Konstitucijos požiūriu. Pareiškėjo teigimu, teisėjo poelgis, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą, gali būti vertinamas ir kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, teisėjo priesaikos sulaužymas, už kuriuos Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų gali pašalinti tik Seimas ir tik apkaltos proceso tvarka.

Konstitucinis Teismas šiame kontekste pažymėjo, kad Respublikos Prezidentas 2019 m. liepos 30 d. dekretu kreipėsi į Teisėjų tarybą prašydamas patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu galimai pažeminus teisėjo vardą. Prieš kreipdamasis į Teisėjų tarybą ginčytu 2019 m. liepos 30 d. dekretu, Respublikos Prezidentas, pasinaudojęs įstatymų nustatytomis galimybėmis, išsiaiškino ir įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes, lėmusias, Respublikos Prezidento vertinimu, būtinybę vykdant jam priskirtus konstitucinius įgaliojimus kreiptis į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu galimai pažeminus teisėjo vardą.

Taigi Respublikos Prezidentas, ginčytu 2019 m. liepos 30 d. dekretu kreipdamasis į Teisėjų tarybą, vadovavosi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, be kita ko, užtikrinti visuomenės pasitikėjimą teismais, jų priimamų sprendimų teisingumu, ir taip įgyvendino iš  Konstitucijos, be kita ko, jos 84 straipsnio 11 punkto, kylančius konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, o tai darant – kreiptis patarimo į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją Teisėjų tarybą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Respublikos Prezidentui ginčytu 2019 m. liepos 30 d. dekretu kreipusis į Teisėjų tarybą, ji, būdama atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą, privalėjo atitinkamą patarimą Respublikos Prezidentui duoti griežtai laikydamasi tinkamo teisinio proceso reikalavimų, t. y. ne tik įsitikinusi, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinusi, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą.

Vadinasi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, nėra pagrindo teigti, kad šioje procedūroje buvo pažeisti konstituciniai teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principai, nes tik gavęs iš teisėjų sudarytos specialios institucijos, užtikrinančios teisminės valdžios ir tam tikrų teisminę valdžią vykdančių teisėjų korpuso narių dalyvavimą priimant sprendimus dėl teisėjų, patarimą dėl teisėjo atleidimo, Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus kreiptis į Seimą su teikimu atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad, pagal Konstituciją, nėra jokio pagrindo teigti, kad tik apkaltos proceso tvarka pašalinant Aukščiausiojo Teismo teisėjus iš pareigų jiems užtikrinamos didesnės teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir tinkamo proceso garantijos.

Kaip minėta, iš Konstitucijos kylantis negalimumas atleisti teisėją iš pareigų be Teisėjų tarybos, kuri yra atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą, patarimo yra labai svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija, viena iš priemonių, padedančių visų be išimties teismų teisėjams apsisaugoti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų  kišimosi į teisėjo ar teismo veiklą. Be to, kaip minėta, konstitucinė apkaltos instituto paskirtis nėra apsaugoti, be kita ko, Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjus nuo atsakomybės jiems taikymo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, gavęs Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekrete išdėstytą teikimą atleisti nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, Seimas, turėdamas pagrindo manyti, kad tokiu teisėjo poelgiu galėjo būti ne tik pažemintas teisėjo vardas, bet ir šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, galėjo ne svarstyti ir priimti Seimo nutarimą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, o nuspręsti inicijuoti kitą procedūrą, t. y. apkaltos procesą, kurio metu būtų buvę sprendžiama, ar Aukščiausiojo Teismo teisėjas savo poelgiu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje 2019 m. rugpjūčio 13 d. buvo užregistruotas Seimo nutarimo dėl teikimo pradėti apkaltos procesą atleidžiamo teisėjo atžvilgiu projektas. Taigi Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ginčytu Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretu nebuvo apriboti Seimo įgaliojimai minėto teisėjo atžvilgiu inicijuoti apkaltos procesą ir šį teisėją iš pareigų pašalinti būtent apkaltos proceso tvarka.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog ginčytu Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretu buvo pažeistos Konstitucijos 74, 116 straipsnių nuostatos, konstituciniai teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principai.

Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat ginčyta Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437, Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto atitiktis Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

Seimas 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 1 straipsniu pritarė Valdimaro Bavėjano atleidimui iš Apeliacinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Respublikos Prezidentas 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretu atleido 1 straipsnyje nurodytą Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimas, priimdamas ginčytą 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2437, atsižvelgė į Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 3 d. dekretą, priimtą gavus Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarime išdėstytą patarimą teikti Seimui pritarti nurodyto Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Taigi Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2437 nebuvo sudaryta prielaidų pažeisti konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, nes būtent Teisėjų taryba, kaip Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, yra svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija ir privalo šią garantiją užtikrinti savo veikloje.

Seimas, priimdamas ginčytą 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2437, negalėjo vertinti Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarime išdėstyto patarimo dėl nurodyto Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų pagrįstumo ir teisėtumo ir šiuo ginčytu nutarimu išreiškė savo valią – pritarimą nutarime nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje 2019 m. rugpjūčio 13 d. buvo užregistruotas Seimo nutarimo dėl teikimo pradėti apkaltos procesą šio atleidžiamo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atžvilgiu projektas.

Taigi pagal Konstituciją Seimas turėjo diskreciją pasirinkti, kuriuo iš Konstitucijoje nurodytų teisėjo atleidimo pagrindų remiantis inicijuoti minėto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų procedūrą.

Taigi ginčytu Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2437, kuriuo pritarta jame nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nebuvo apriboti Seimo įgaliojimai minėto teisėjo atžvilgiu inicijuoti apkaltos procesą, taigi nebuvo pažeisti Konstitucijos 74, 116 straipsniai, konstituciniai teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principai.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog tuo aspektu, kad Apeliacinio teismo teisėjas, savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą, buvo atleistas iš pareigų Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretu, prieš tai Respublikos Prezidentui inicijavus šio teisėjo atleidimą Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, o ne buvo pradėtas apkaltos procesas dėl galimo šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, priesaikos sulaužymo, Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekrete dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo ir Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekrete dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą patarimo dėl teikimo Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją yra įtvirtintas panašus teisinis reguliavimas, susijęs atitinkamai su iš Konstitucijos, be kita ko, jos 84 straipsnio 11 punkto, kylančiais Respublikos Prezidento įgaliojimais dalyvauti formuojant teisminę valdžią, be kita ko, atleidžiant Aukščiausiojo Teismo teisėją ir Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kaip tai numatyta Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad, Respublikos Prezidentui 2019 m. liepos 30 d. dekretu įgyvendinus iš Konstitucijos, be kita ko, jos 84 straipsnio 11 punkto, 115 straipsnio 5 punkto, kylančius konstitucinius įgaliojimus kreiptis patarimo į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nebuvo pažeista Konstitucija, remiantis tais pačiais argumentais konstatuota, kad ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretu, kuriuo įgyvendinti konstituciniai Respublikos Prezidento įgaliojimai Seimo pritarimu atleisti Apeliacinio teismo teisėjus, nebuvo pažeisti Konstitucijos 74, 116 straipsniai, konstituciniai teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principai.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr..