Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai (Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai), konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punktas.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas prašyme nurodo, kad pagal Įstatymo 17 straipsnio „Teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai“ 1 dalies 2 punktą šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos: pagal 2 dalies 1 punktą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo.

Pareiškėjas pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarime konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, nustatytu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinus neterminuotą draudimą įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, nesudarant galimybės praėjus tam tikram laikui po nusikaltimo padarymo įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir taip visam laikui atimant iš fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams, nepaisyta iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį pagal įstatymą įgytos teisės įsigyti ir turėti tam tikrus ginklus ir šaudmenis teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, pakankamai individualizuoti šios teisės apribojimus, taigi nepaisyta ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Pareiškėjas nurodo, jog remdamasis tais pačiais argumentais Konstitucinis Teismas konstatavo, kad konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų.

Pasak pareiškėjo, Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarime pažymėjo ir tai, kad Konstituciją atitiktų teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, padariusiems tam tikrus itin pavojingus nusikaltimus, už kuriuos numatytos pačios griežčiausios bausmės, leidimai įsigyti tam tikrus ginklus ir šaudmenis niekada nebūtų išduodami.

Pareiškėjas pažymi, kad įstatymų leidėjas, reaguodamas į Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimą, ginčijamame Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte įtvirtino didesnę Baudžiamajame kodekse numatytos maksimalios bausmės ribą (6 metų vietoj anksčiau nustatytų 3 metų), kurią viršijus taikomas (be kita ko, nevertinant individualių asmens aplinkybių) neterminuotas ribojimas, o likusi ginčijamo punkto formuluotės dalis liko nepakitusi, palyginti su ankstesnės redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluote.

Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2021 m. balandžio 29 d. redakcija) 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo neterminuotam laikui ribojama specialioji teisė laikyti (nešiotis) ginklą, neleidžia individualizuotai vertinti asmens situacijos jo keliamo pavojaus požiūriu. Pasak pareiškėjo, įstatymų leidėjas praeityje padarytą tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, a priori laiko itin pavojingu nusikaltimu, kurį padariusio asmens nereikia individualizuotai vertinti tuo požiūriu, ar jis ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Tačiau, pareiškėjo manymu, prie tokių nusikaltimų galėtų būti priskiriami tik sunkiausi nusikaltimai, kurie pagal Baudžiamojo kodekso 11 straipsnyje įtvirtintą skirstymą priskiriami itin sunkių nusikaltimų kategorijai.

Pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamą Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą prie pačių pavojingiausių nusikaltimų priskiriami ir anksčiau padaryti nesunkūs nusikaltimai, be to, yra vertinamas ne konkrečiam asmeniui paskirtos bausmės dydis, o tik didžiausios Baudžiamajame kodekse nustatytos bausmės už atitinkamos rūšies veiką dydis (pareiškėjo nagrinėjamu atveju asmeniui buvo skirta 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 1 metams, jo teistumas pasibaigęs).

Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas teisinis reguliavimas užkerta galimybę asmeniui, teistam už jame nurodytus nusikaltimus, kada nors įsigyti ginklą. Net po nusikalstamos veikos padarymo pasikeitus asmens gyvenimo aplinkybėms ir jo asmenybei jis ir toliau patiria nepagrįstus savo teisių apribojimus, ir toliau yra baudžiamas už padarytą nusikalstamą veiką, bausmę už kurią yra atlikęs, o tai, pasak pareiškėjo, yra neproporcinga priemonė siekiamam tikslui užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, apsaugoti nuo grėsmės patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, todėl neatitinka proporcingumo principo kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas pašalina galimybę tiek institucijai, išduodančiai leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, tiek teismui, tikrinančiam jos sprendimo teisėtumą, individualizuotai vertinti, ar asmuo ir toliau kelia pavojų visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjo manymu, teisinis reguliavimas, kuriuo neleidžiama teismui, sprendžiančiam, ar sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą yra teisėtas ir pagrįstas, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, priimti teisingo sprendimo byloje ir šitaip įvykdyti teisingumo, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Visą prašymo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://lrkt.lt/~prasymai/11_2022.htm.