Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu priėmė nagrinėti dalį pareiškėjo fizinio asmens prašymo ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas tiek, kiek jame nenustatytas laikotarpis, per kurį duomenys apie asmenį vertinami sprendžiant apie asmens keliamą ar galimą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tuo pačiu sprendimu Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti to paties prašymo dalį, kurioje prašyta ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas tiek, kiek jame neapibrėžtos sąvokos „duomenys“, „kelia grėsmę“, „gali kelti grėsmę“, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdyba (toliau – Viešosios tvarkos valdyba) priėmė sprendimą neperregistruoti pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Regionų apygardos administracinis teismas, į kurį kreipėsi pareiškėjas, prašydamas panaikinti minėtą Viešosios tvarkos valdybos sprendimą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, be kita ko, konstatavęs, kad Viešosios tvarkos valdyba, įvertinusi turimus duomenis, padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo, pasak pareiškėjo, sudaromos prielaidos vertinti neapibrėžto laikotarpio duomenis apie asmenį ir jo keliamą grėsmę, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas grindžia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, be kita ko, tai, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna. Be to, įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Remdamasis tuo, pareiškėjas pažymi, kad asmens teisių ribojimas turi būti aiškus, konkretus ir trukti įstatyme apibrėžtą terminą, o asmuo turi teisę žinoti, kada jis bus laikomas atitinkančiu įstatymo reikalavimus tam, kad įgytų (turėtų) tam tikrą teisę, o jei tam tikrą laikotarpį jis reikalavimų, lemiančių teisės suvaržymą, neatitinka, – kada jo teisių suvaržymai baigsis. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo manymu, yra sudaromos prielaidos policijos įstaigai savo nuožiūra spręsti, kokio laikotarpio ir kokius duomenis vertinti. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą sprendžiant apie asmens keliamą ar galimą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui gali būti vertinami neadekvačiai ilgo, iš esmės bet kokio, taigi, ir viso asmens gyvenimo laikotarpio, duomenys apie atitinkamą asmenį.

Vadovaujantis tokiu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, neįmanoma įvertinti asmens pastangų pasitaisyti. Be to, toks teisės normos neapibrėžtumas, pareiškėjo manymu, sudaro prielaidas atsirasti situacijoms, kai šios normos pagrindu leidimas laikyti (nešiotis) ginklą bus panaikintas net ir tuomet, kai kitose Įstatymo nuostatose įtvirtinti terminai yra pasibaigę ir asmuo gali būti laikomas esančiu nepriekaištingos reputacijos pagal Įstatymo 18 straipsnį.

Tad, pareiškėjo nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu neužtikrinama pusiausvyra tarp tikslo apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklų ir šaudmenų turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką, ir tarp asmens teisės laikyti (nešiotis) ginklą. Todėl, pareiškėjo nuomone, toks Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas neterminuotas laikotarpis duomenų apie asmenį vertinimo kontekste yra neproporcingas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ši prašymo dalis atitinka Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymui Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus, ir priėmė ją nagrinėti Konstituciniame Teisme.

Konstitucinis Teismas atsisakė priimti nagrinėti kitą pareiškėjo prašymo dalį, konstatavęs, kad jame pareiškėjas iš esmės kelia Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte vartojamų sąvokų „duomenys“, „kelia grėsmę“, „gali kelti grėsmę“ aiškinimo ir taikymo, be kita ko, teismų praktikoje, klausimą.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad aiškinti teisės normos esmę yra valstybės institucijos, taikančios įstatymą, pareiga, taip pat kad pagal Konstituciją jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, – juos sprendžia teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą, arba institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus. Tokie prašymai yra nežinybingi Konstituciniam Teismui.

Visą sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2667/content.