Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. redakcija) 21 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad kai tam tikru biudžetinių metų laikotarpiu įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, to pusmečio, per kurį įvyksta Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti paskirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų rezultatus ir šie asignavimai apskaičiuojami proporcingai pagal Seimo narių turimus įgaliojimus, neprieštaravo Konstitucijai.

Pareiškėjui Vilniaus apygardos administraciniam teismui abejonių dėl Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitikties Konstitucijai kilo nagrinėjant administracinę bylą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo, kuriuo buvo nustatyti 2016 metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžiai, panaikinimo ir įpareigojimo priimti naują sprendimą. Šiame sprendime VRK asignavimus paskirstė, be kita ko, pagal 2012 metų Seimo rinkimų rezultatus. Administracinėje byloje prašoma panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti VRK priimti naują sprendimą, kuriuo asignavimai būtų nustatyti ne pagal 2012 metų, o pagal 2016 metų Seimo rinkimų rezultatus.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje nėra tiesiogiai nustatyti rinkimų kampanijų ir jų dalyvių, be kita ko, politinių partijų, finansavimo šaltiniai, būdai ir finansavimo kontrolės pagrindai, tačiau su tuo susiję principai atitinkamai kyla iš Konstitucijoje, be kita ko, jos preambulėje, įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, taip pat iš joje, be kita ko, 35 straipsnyje, tiesiogiai įtvirtintų partijų politinio siekio ir jo įgyvendinimo specifikos.

Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad politinių partijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas. Aiškindamas šią ir kitas su ja susijusias konstitucines nuostatas, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, reguliuodamas politinių partijų steigimą ir veiklą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti, be kita ko, politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką.

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos, be kita ko, jos 128 straipsnio 2 dalies, kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti, o visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, be kita ko, nustatydamas politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką, naudojasi plačia diskrecija. Jis, be kita ko, gali pasirinkti valstybės biudžeto lėšas politinių partijų, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), finansavimo šaltiniu.

Įstatymų leidėjui pasirinkus valstybės biudžeto lėšas politinių partijų finansavimo šaltiniu, jam pagal Konstituciją, be kita ko, jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, kyla pareiga nustatyti tokį santykių, susijusių su šiuo pasirinktu politinių partijų finansavimo šaltiniu, reguliavimo modelį, kuriuo būtų užtikrintas tinkamas, skaidrus ir viešas politinėms partijoms skiriamų valstybės biudžeto lėšų paskirstymas pagal įstatyme nustatytą procedūrą, be kita ko, aiškius, objektyvius kriterijus ir (ar) sąlygas, kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (be kita ko, terminus), taip siekiant užtikrinti, be kita ko, šio proceso skaidrumą ir objektyvumą, nesudaryti galimybių valstybės institucijoms, įgaliotoms paskirstyti valstybės biudžeto lėšas, piktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais ar neteisingai, neskaidriai skirstyti valstybės biudžeto lėšas ir taip pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą politinėms partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai (šiurkštūs), arba nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtintos tokios valstybės biudžeto lėšų skyrimo politinėms partijoms sąlygos, kurios neproporcingai pasunkintų jų galimybes įgyvendinti savo politinį siekį ar darytų neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai.

Aiškindamas ginčytą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnį, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jame nustatyti atitinkami kriterijai ir sąlygos, kuriuos turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti: 1) ji turėjo atitikti šiuos kriterijus: turėjo būti registruota Juridinių asmenų registre, turėti įstatymų reikalaujamą skaičių narių, nebūti pertvarkoma arba likviduojama; 2) ji taip pat turėjo atitikti šias sąlygas: turėjo būti gavusi ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų paskutiniuose Seimo rinkimuose, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, ir tokių rinkimų rezultatai yra galiojantys.

Be to, ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatyta ir valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio nustatymo tvarka, šį dydį įgaliotas nustatyti subjektas, šiuo atveju VRK, taip pat terminai, iki kurių VRK privalėjo pervesti šiuos asignavimus į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą, – atitinkamai ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos.

Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta dar viena sąlyga, kurią taip pat turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti, t. y. jeigu VRK pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai partijai VRK sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai turėjo būti neskiriami.

Apibendrindamas ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje ir šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad VRK turėjo teisę valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti skirti tik toms politinėms partijoms, kurios atitiko Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytus kriterijus ir sąlygas, kartu ir šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą sąlygą, kad atitinkama politinė partija neturi būti šiurkščiai pažeidusi Politinių partijų įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčijo ne Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame nėra nustatyta to, kas, jo nuomone, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta, t. y. kad tam valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms pusmečiui, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, būtinas specialus teisinis reguliavimas, t. y. pareiškėjas kėlė legislatyvinės omisijos klausimą.

Kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais, turi plačią diskreciją. Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, naudodamasis šia diskrecija, įstatymų leidėjas neprivalo nustatyti, be kita ko, pareiškėjo ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, būtent tokio konkretaus valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti paskirstymo būdo (modelio), kokį nurodo pareiškėjas, t. y. kad tam pusmečiui, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, yra būtinas specialus teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti būtų paskirstomi pagal ankstesnių paskutinių ir naujų Seimo rinkimų galiojančius rezultatus, šiuos asignavimus apskaičiuojant proporcingai atitinkamuose Seimo rinkimuose išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikui.

Vadinasi, tai, kad įstatymų leidėjas pareiškėjo ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nenustatė specialaus valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti paskirstymo politinėms partijoms tą pusmetį, kai įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, teisinio reguliavimo, pagal Konstituciją negali būti traktuojama kaip legislatyvinė omisija.

Tačiau vertindamas Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį pareiškėjo nurodytiems konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal šį teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su nustatytuoju, be kita ko, šio įstatymo 20 straipsnio 1, 4 dalyse, 23 straipsnio 5 dalyje, Politinių kampanijų finansavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 5, 6 punktuose, 20 straipsnio 1, 2 dalyse, Seimo rinkimų įstatymo 1 straipsnyje, Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje, VRK privalėjo skirti valstybės biudžeto pusmetinius asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti toms politinėms partijoms, kurios atitiko visus ginčytu teisiniu reguliavimu nustatytus kriterijus ir sąlygas. Tokį sprendimą VRK turėjo priimti ne vėliau kaip atitinkamai iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos, kurios yra vėliausi terminai (vėliausios datos) pervesti politinėms partijoms skiriamus biudžetinių metų atitinkamai pirmojo ir antrojo pusmečių valstybės biudžeto asignavimus.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal ginčytą teisinį reguliavimą valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms pagal Seimo rinkimų rezultatus paskirstomi ketverių metų laikotarpiui, t. y. tokios pačios trukmės laikotarpiui, kaip ir Seimo kadencija.

Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad pagal ginčytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti, be kita ko, tą pusmetį, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai (šiuo atveju tai būtų aštuntasis pusmetis skiriant valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti pagal ankstesnių Seimo rinkimų rezultatus), buvo skirstomi pagal tuos pačius Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus ir kartu taikomus kriterijus ir sąlygas, t. y. tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir valstybės biudžeto asignavimai, paskirstomi kitus septynis pusmečius, nes Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta minėta sąlyga, kad politinė partija neturėjo būti šiurkščiai pažeidusi Politinių partijų įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo, paprastai galėjo būti patenkinta tik po lapkričio 15 dienos, kai VRK patikrina atitinkamos politinės kampanijos finansines ataskaitas. Kitaip tariant, norint įgyvendinti pastarąją sąlygą negali būti atsižvelgiama į naujų Seimo rinkimų rezultatus.

Atsižvelgdamas į visuminį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatė atitinkamą procedūrą, be kita ko, aiškius, objektyvius kriterijus ir sąlygas, taip pat nustatė kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (be kita ko, terminus), taikomus valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui politinių partijų ketverių metų veiklai finansuoti, be kita ko, to pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui.

Taigi tokiu Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytu ir kitu minėtu su juo susijusiu teisiniu reguliavimu nepaneigiami politinių partijų teisėti lūkesčiai valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti gauti ketverius metus, t. y. tokiam pačiam laikotarpiui, kaip ir Seimo kadencija, tokiu teisiniu reguliavimu taip pat užtikrinamas teisinio reguliavimo tikrumas ir stabilumas, gerbiami politinių partijų, gavusių nustatytą procentą visų rinkėjų balsų, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai gauti šį finansavimą minėtą laikotarpį. Kartu tokiu teisiniu reguliavimu nepaneigiamas ir konstitucinis teisingumo principas.

Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nesudarė prielaidų valstybės biudžeto lėšas įgaliotai paskirstyti valstybės institucijai, šiuo atveju VRK, piktnaudžiauti jai suteiktais įgaliojimais ar neteisingai, neskaidriai skirstyti valstybės biudžeto lėšas ir taip pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kitaip aiškinant ginčytą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, taip pat šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą ir su juo susijusį minėtą teisinį reguliavimą, be kita ko, taip, kad to antrojo pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai turėjo (turi) būti paskirstomi pagal paskutinių naujų Seimo rinkimų galiojančius rezultatus iki lapkričio 15 dienos, nebūtų įgyvendinamas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 35 straipsnio 3 dalies, 128 straipsnio 2 dalies, įstatymų leidėjui kylantis draudimas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą politinėms partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai (šiurkštūs).

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Politinių partijų įstatymo 21 straipsnis tiek, kiek minėta, neprieštaravo konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams.

Tačiau kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tik sistemiškai aiškinant ginčytą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, be kita ko, jo 3–5 dalyse, nustatytą teisinį reguliavimą kartu su kitu aptartuoju teisiniu reguliavimu, įtvirtintu, be kita ko, Seimo rinkimų įstatymo 1 straipsnyje, Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje, Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje, Politinių kampanijų finansavimo įstatyme, konstatuota, kad šis ginčytas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai, be kita ko, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, paisant Konstitucijos, be kita ko, konstitucinio teisinio aiškumo imperatyvo, įstatymų leidėjas turėtų aiškiau sureguliuoti politinių partijų veiklai finansuoti skirtų valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms tvarką, suderindamas Politinių partijų įstatymo ir kitų minėtų įstatymų nuostatas.

Nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1936/content.