Naujienos

Pareiškėjui grąžintas prašymas įvertinti Civilinio kodekso nuostatos, susijusios su vartotojo teise vienašališkai nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį, atitiktį Konstitucijai

2023-07-13

Konstitucinis Teismas grąžino pareiškėjui Kauno apylinkės teismui prašymą ištirti  Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.390 straipsnio 1 dalies, pagal kurią vartotojas (fizinis asmuo) turi teisę nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, be kita ko, tik jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją, atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus.

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs nagrinėjamą civilinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl energijos pirkimo-pardavimo (vartojimo) sutarties pripažinimo nutraukta bei skolos už šilumos energiją pagal energijos pirkimo-pardavimo (vartojimo) sutartį priteisimo. 

Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl ginčytos CK nuostatos konstitucingumo, pažymėjo, kad, pagal ginčytą teisinį reguliavimą, tuo atveju, kai vartotojo ir energijos tiekėjo ginčas dėl skolos už suvartotą energiją dar nėra išspręstas, vartotojas priverstinai lieka sutarties dalyviu ir neturi galimybės teisėtai vienašališkai nutraukti sutarties. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad net nutraukus energijos pirkimo–pardavimo sutartį tarp šilumos tiekėjo ir patalpos savininko išlieka teisiniai santykiai, susiję su namui tiekiamos šilumos paskirstymu ir apskaita, todėl galimas ginčas dėl mokesčio už šilumos energiją dydžio. Taigi, pareiškėjo manymu, CK 6.390 straipsnio 1 dalis „galimai yra labai nepalanki ir neproporcingai ribojanti vartotojo teisę nutraukti energijos pirkimo-pardavimo (vartojimo) sutartį“, nes „ginčo dėl skolos dydžio priteisimas taip pat komplikuotas“ ir „toks reglamentavimas nepagrįstai suteikia pranašumą energijos tiekėjui prieš vartotoją, ypač tuo atveju, jei vartotojas yra faktiškai atsijungęs nuo energijos tiekimo“.

Įvertinus pareiškėjo prašymą, pažymėta, kad iš jame išdėstytų teiginių nėra aišku, kaip būtent ginčytas teisinis reguliavimas pažeidžia Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostatą, jog valstybė gina vartotojo interesus. Konstatuota, kad pareiškėjas savo prašyme nepaaiškino, kokius būtent vartotojo interesus, jo manymu, neproporcingai riboja ginčijamas teisinis reguliavimas, kokį pranašumą energijos tiekėjas įgyja „ypač tuo atveju, jei vartotojas yra faktiškai atsijungęs nuo energijos tiekimo“. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl, pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas negali nustatyti tam tikrų energijos pirkimo-pardavimo sutarties vienašališko nutraukimo sąlygų ir kodėl būtent reikalavimas būti visiškai atsiskaičius su energijos tiekėju neatitinka Konstitucijos.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, grįsdamas abejones dėl CK 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, rėmėsi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, tačiau jų niekaip nesusiejo su ginčytu teisiniu reguliavimu ir nepaaiškino, kodėl ginčytoje CK nuostatoje įtvirtintomis vienašališko energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygomis yra pernelyg ribojamos vartotojo teisės.

Taigi konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė aiškių teisinių argumentų savo abejonėms pagrįsti, todėl jo prašymas, kaip neatitinkantis Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžintas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.