Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu grąžino pareiškėjai Seimo narių grupei prašymą ištirti, ar:

– „Viešųjų pirkimų įstatymo Nr. I-1491 2, 17, 25, 27, 35, 37, 39, 45, 47, 51, 90 ir 92 straipsnių pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, 12 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5, 46 straipsnių, 67 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 84 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 135 straipsnio 1 dalies, 138 straipsnio 3 dalies nuostatoms“;

– „Vyriausybės Nutarimo Dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 92 straipsnio 13, 14 ir 15 dalių nuostatų įgyvendinimo 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo ir asmenų lygybės principams, Konstitucijos 5, 29, 46 straipsnių, 67 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 84 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 135 straipsnio 1 dalies, 138 straipsnio 3 dalies nuostatoms“.

Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėja, abejodama Viešųjų pirkimų įstatymo ir Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 280 ,,Dėl Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 92 straipsnio 13, 14 ir 15 dalių nuostatų įgyvendinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimas) nuostatų konstitucingumu,  neatsižvelgė į konkretų ginčyto teisinio reguliavimo turinį, jo tarpusavio sąsajas ir nepateikė teisinių argumentų dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčyto teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto atitikties konkrečiai nurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims, punktams) ir konstituciniams principams.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, jog iš pareiškėjos prašymo matyti, kad pareiškėja, ginčydama tiek Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų, tiek Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimo 1 punkto atitiktį Konstitucijai, iš esmės remiasi tik šio Vyriausybės nutarimo 1.2 papunkčiu patvirtinto Valstybių ar teritorijų, kurių asmenys nelaikomi patikimais, sąrašo turiniu ir tik tiek, kiek į šį sąrašą įtraukta Kinijos Liaudies Respublika.

Be to, pareiškėja konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui (Konstitucijos 29 straipsniui) ginčijo tik Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimo 1 punkto tiek, kiek jo 1.2 papunkčiu patvirtinus Valstybių ar teritorijų, kurių asmenys nelaikomi patikimais, sąrašą, į jį įtraukta Kinijos Liaudies Respublika, atitiktį.

Pareiškėjos nuomone, šia ginčyta Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimo nuostata pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, kuris draudžia valstybės institucijoms ir įstaigoms (taigi, ir Vyriausybei) nustatyti konstituciškai nepagrįstą diferencijuotą teisinį reguliavimą, nes atskiriems rinkos dalyviams užkertamas kelias dalyvauti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų rinkoje, nors kitiems subjektams to daryti nedraudžiama. Pasak pareiškėjos, toks Vyriausybės nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas niekaip nėra pagrįstas konstituciškai svarbiu tikslu ir yra neproporcingas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėja, pateikdama tokius bendro pobūdžio teiginius, neatsižvelgė į Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo įstatymo, kuriuo įtvirtintos ir pareiškėjos ginčytos Viešųjų pirkimų įstatymo 45 straipsnio 2¹ dalies 1–3 punktų, 92 straipsnio 13–15 dalių nuostatos, priėmimo tikslus, išdėstytus Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto ir kitų su juo susijusių įstatymų projektų aiškinamajame rašte, taip pat į tai, kad Vyriausybė 2022 m. kovo 30 d. nutarimu Valstybių ar teritorijų, kurių asmenys nelaikomi patikimais, sąrašą, kaip matyti iš nurodyto Vyriausybės nutarimo preambulės, patvirtino vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo 92 straipsnio 14 dalimi ir atsižvelgdama į Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos (toliau – Nacionalinio saugumo strategija) nuostatas.

Pareiškėjos nuomone, jos ginčytas Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas yra ydingas, nes Vyriausybei suteikiama teisė pačiai, nesuderinus su įstatymų leidėju ir Respublikos Prezidentu, priimti sprendimą dėl užsienio politikos esminių klausimų, pačiai nustatyti, kokios valstybės kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, pareiškėja prašyme teigė, kad ginčytu Vyriausybės nutarimu ji, nesilaikydama Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, nesuderinusi su įstatymų leidėju ir Respublikos Prezidentu, priėmė sprendimą dėl užsienio politikos esminių klausimų, t. y. į Valstybių ar teritorijų, kurių asmenys nelaikomi patikimais, sąrašą įtraukė Kinijos Liaudies Respubliką.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pareiškėja neatsižvelgė į tai, kad būtent Seimo nutarimu patvirtintoje Nacionalinio saugumo strategijoje (2021 m. gruodžio 16 d. redakcija), konkrečiai jos 2, 17 punktuose, apibūdinant Lietuvos Respublikos saugumo aplinką, Seimas suformulavo poziciją dėl Kinijos Liaudies Respublikos, be kita ko, pažymėdamas tai, kad Kinijos Liaudies Respublikos komunistinė ideologija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms ir kartu valstybės nacionaliniams interesams, kad ši valstybė remia privataus kiniško verslo plėtrą Vakaruose, kartu įpareigodama jį veikti jos naudai, įskaitant neteisėtą duomenų rinkimą ir perdavimą jos vyriausybei, ir kad tai sudaro prielaidas stabdyti Vakarų valstybių ekonominę ir technologinę pažangą, ardyti vienybę ir mažinti savarankiškumą, šnipinėti, todėl šios tendencijos kelia grėsmę viso demokratinio pasaulio saugumui. Taigi, pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jos teiginius, kad Seimas ginčytomis Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis perdavė Vyriausybei savo įgaliojimus, įtvirtintus Konstitucijos 67 straipsnio 16 punkte, ir kad Vyriausybė, įgyvendindama Seimo nutarimu patvirtintą Nacionalinio saugumo strategiją ir ginčijamu Vyriausybės nutarimu įtraukdama Kinijos Liaudies Respubliką į Valstybių ar teritorijų, kurių asmenys nelaikomi patikimais, sąrašą, perėmė tokius įgaliojimus.

Taip pat pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių tai, kad ginčytu Vyriausybės nutarimu reguliuojami visuomeniniai santykiai yra tokio pobūdžio, jog jų reguliavimas būtų traktuojamas kaip pagrindinis užsienio politikos klausimas, kurį pagal Konstitucijos 84 straipsnio 1 punktą sprendžia Respublikos Prezidentas.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja Viešųjų pirkimų įstatymo ir Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimo nuostatų atitiktį Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies, 138 straipsnio 3 dalies nuostatoms ginčijo remdamasi vien tik tuo, kad, jos nuomone, ginčytos Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimo 1 punkto nuostatos pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Kinijos Liaudies Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 8 d. pasirašytą sutartį „Dėl investicijų skatinimo ir jų abipusės apsaugos“ (toliau – Sutartis), nes tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai ir neteisėtai užkertamas kelias Kinijos Liaudies Respublikos investuotojams vykdyti verslą Lietuvos Respublikoje, kartu taip pažeidžiant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos argumentų neaišku, kodėl pareiškėjos ginčijamas Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas laikytinas užkertančiu kelią Kinijos Liaudies Respublikos investuotojams vykdyti verslą Lietuvos Respublikoje, pažeidžiant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus. Konstatuota ir tai, kad ginčydama Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimo atitiktį Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai, pareiškėja iš esmės pateikia tik bendro pobūdžio teiginį, kad Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimo nuostatos pažeidžia Sutartį, bet nepateikia teisinių argumentų dėl ginčijamos Vyriausybės 2022 m. kovo 30 d. nutarimo nuostatos atitikties Konstitucijos 135 straipsnio 1 daliai, 138 straipsnio 3 daliai.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų savo pozicijai pagrįsti, todėl jos prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto reikalavimo ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 1 punktą grąžintas pareiškėjai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalį, prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Visą sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2889/content.