Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Naujienos

Konstitucinis Teismas vertins Baudžiamojo kodekso nuostatų, susijusių su išplėstiniu turto konfiskavimu, atitiktį Konstitucijai

2022-11-21

Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo fizinio asmens prašymas ištirti Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 723 straipsnio „Išplėstinis turto konfiskavimas“ (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 1 dalies, 2 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjas fizinis asmuo į Konstitucinį Teismą su individualiu konstituciniu skundu kreipėsi išnaudojęs visas teisinės gynybos priemones byloje, kurioje buvo pripažintas kaltu, be kita ko, pagal BK 225 straipsnio „Kyšininkavimas“ 3 dalį pritaikant, vadovaujantis ginčijamu teisiniu reguliavimu, išplėstinį turto konfiskavimą nuosprendyje nurodytai pinigų sumai.

Pagal BK 723 straipsnio 1, 2 dalis, išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu, ir taikomas, kai yra visos šios sąlygos:

1) kaltininkas pripažintas padaręs apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos;

2) kaltininkas turi šio kodekso uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo arba per penkerius metus iki jos padarymo įgyto turto, kurio vertė neatitinka jo teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio sumą, arba per šiame punkte nurodytą laikotarpį kitiems asmenims yra perleidęs tokio turto;

3) baudžiamojo proceso metu kaltininkas nepagrindžia šio turto įsigijimo teisėtumo.

Pareiškėjas savo prašyme teigia, kad Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina teisę į nuosavybę ir garantuoja šios teisės apsaugą. Ši teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant Konstitucijos 23 straipsnį, pareiškėjas nurodo, kad ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

Tuo tarpu, pasak pareiškėjo, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą išplėstiniam turto konfiskavimui taikyti pakanka teismo abejonės dėl turto įsigijimo teisėtumo, kuri remiasi vien prielaida, jog galbūt toks turtas buvo įgytas neteisėtai, ir dėl to toks turtas gali būti konfiskuotas, nors jo sąsajos su nusikalstama veika nėra įrodytos. Taigi iš esmės leidžiama nusavinti asmens turtą, kuris nebūtinai yra gautas neteisėtu būdu.

Pasak pareiškėjo, atsižvelgiant į baudžiamosios teisės ultima ratio pobūdį, nuosavybės teisės ribojimų pagrindai turi būti aiškūs ir tiksliai suformuluoti, tačiau, pareiškėjo vertinimu, ginčijamas teisinis reguliavimas leidžia teismui atimti nuosavybę vadovaujantis prielaidomis, be objektyviai nustatytos ir įrodytos neteisėtos turto kilmės. Be to, pasak pareiškėjo, BK išplėstinis turto konfiskavimas įtvirtintas ne kaip pagrindinė bausmė nuteistajam, o kaip papildoma baudžiamojo poveikio priemonė, kurios paskirtis yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, tačiau, nesant privalomo reikalavimo neginčijamai nustatyti ir įrodyti turto kilmės neteisėtumą, minėta baudžiamojo poveikio priemonė, pareiškėjo vertinimu, traktuotina kaip kraštutinė priemonė, tampa grėsmingesnė už bausmę, ir yra aiškiai neadekvati padaryto nusikaltimo aplinkybėms ir sunkumui. Dėl to pareiškėjui kyla abejonių, ar tokia griežta baudžiamojo poveikio priemonė kaip išplėstinis turto konfiskavimas gali būti pateisinama visuomenės saugumo interesu.

Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas ir viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų – asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pareiškėjas pažymi, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu pareiga įrodyti turto gavimo neteisėtumą turėtų tekti baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, šios pareigos negalima perkelti pačiam kaltinamajam, o bet kokios abejonės turėtų būti vertinamos kaltinamojo naudai. Todėl, pareiškėjo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį baudžiamojo proceso metu kaltininkas turi pagrįsti turto įsigijimo teisėtumą, yra įtvirtinama asmens, kurio turtui taikomas išplėstinis turto konfiskavimas, „kaltumo prezumpcija“. Taip nesilaikoma in dubio pro reo principo, pagal kurį abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Dėl to, pareiškėjo vertinimu, toks asmens kaltės nustatymas vadovaujantis prielaidomis yra nesuderinamas su Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pažeidžia teisę į gynybą.

Konstatavus, kad prašymas atitinka Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus prašymų priimtinumo reikalavimus, šis prašymas priimtas nagrinėti Konstituciniame Teisme.