Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Naujienos

Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti dalį prašymo įvertinti kai kurių Vyriausybės nutarimo nuostatų, susijusių su galimybių paso įvedimu, konstitucingumą

2021-11-25

Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu priėmė nagrinėti dalį pareiškėjos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152  „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“:

– 3.1.1 papunktis (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3.2.1.2 papunktis (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija), 31 punktas (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Civilinės saugos įstatymo 8 straipsniui;

– 3.1.1.1, 3.1.1.3 papunkčiai (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– 5.2, 5.3 papunkčiai (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta teisė fiziniams ir juridiniams asmenims peržiūrėti asmens duomenis ir tikrinti jų atitiktį šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytiems kriterijams, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tuo pačiu sprendimu pareiškėjai grąžinta likusi prašymo dalis.

Pareiškėjos teigimu, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje nustačius, kad kontaktiniu būdu tam tikros paslaugos gali būti teikiamos tik tiems asmenims arba renginiuose gali dalyvauti tik tie asmenys, kurie atitinka Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1–3.1.1.3 papunkčiuose nurodytus kriterijus, o kitiems asmenims gali būti teikiamos tik Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 31 punkte nurodytos paslaugos, taip pat Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.2.1.2 papunktyje (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) nustačius, kad tik minėtus kriterijus atitinkantys asmenys gali gauti kontaktines tęstinio profesinio mokymo ir neformaliojo suaugusiųjų švietimo paslaugas ir dalyvauti aukštojo mokslo studijose nenuotoliniu būdu, yra nustatytas diskriminacinis teisinis reguliavimas, nes asmenys, neatitinkantys nurodytų kriterijų ir negalintys gauti nurodytų kontaktinių paslaugų ar dalyvauti renginiuose, yra diskriminuojami asmenų, kuriems minėtos paslaugos teikiamos ir nurodytos veiklos leidžiamos, atžvilgiu. Diskriminavimo pagrindas, t. y. atitiktis Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1–3.1.1.3 papunkčiuose nurodytiems kriterijams, pareiškėjos teigimu, nėra objektyviai pagrįstas, nes, jos nuomone, pasiskiepiję ar persirgę COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) asmenys taip pat gali platinti šios ligos virusą, kaip ir nepasiskiepiję, t. y., pareiškėjos nuomone, tarp šių dviejų asmenų grupių nėra objektyvių skirtumų. Todėl, pareiškėjos teigimu, nėra pagrindo minėtų dviejų asmenų grupių traktuoti skirtingai, t. y. vieniems suteikti tam tikras teises, o kitiems jas riboti.

Pareiškėja taip pat teigė, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1, 3.1.1.3 papunkčiuose įtvirtinus kriterijus, kuriuos privalo atitikti asmenys, norintys gauti kontaktines paslaugas ar dalyvauti renginiuose, įtvirtinta de facto privaloma intervencija į žmogaus kūną. Pareiškėjos manymu, nustačius tokį teisinį reguliavimą, asmuo neturi laisvės pasirinkti, ar jam skiepytis arba testuotis, kad nebūtų sutrikdyta jo įprasta kasdienė veikla, ar to nedaryti. Tokiu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjos, asmens, norinčio gauti nurodytas kontaktines paslaugas ar dalyvauti renginiuose, teisė laisvai spręsti dėl pasiskiepijimo ar testo atlikimo yra apribota. Pareiškėja pažymėjo, kad fizinio asmens neliečiamumas apima jo teisę pačiam laisvai spręsti dėl bet kokios intervencijos į jo kūną. Taigi minėtu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjos, pažeidžiama teisė į asmens neliečiamumą, ginama Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalies.

Pareiškėja pažymėjo ir tai, kad tokį teisinį reguliavimą, kuriuo ribojama asmens teisė į fizinį neliečiamumą, nustačius Vyriausybės nutarimu, t. y. poįstatyminiu teisės aktu, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis tai, kad žmogaus teisių ir laisvių ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu.

Pareiškėja, be kita ko, taip pat teigė, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1, 3.2.1.2 papunkčiuose ir 31 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį tik nustatytus kriterijus atitinkantys asmenys gali gauti nurodytas kontaktines paslaugas ar dalyvauti renginiuose, ribojama, be kita ko, ūkio subjektų, teikiančių minėtas paslaugas, ūkinės veiklos laisvė, taip pat ribojama nustatytų kriterijų neatitinkančių asmenų teisė gauti nurodytas kontaktines paslaugas, be kita ko, patekti į tam tikras vietas, dalyvauti renginiuose. Pareiškėjos nuomone, toks teisinis reguliavimas gali būti nustatytas tik laikinai, todėl neterminuotas nustatytų ribojimų taikymas, pasak pareiškėjos, yra konstituciškai negalimas ir nepateisinamas. Net griežčiausius specialiuosius teisinius režimus, t. y. nepaprastąją ir karo padėtį, reglamentuojantys įstatymai nustato, kad asmens teisės gali būti ribojamos tik laikinai. Toks reikalavimas kyla ir iš Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Taigi, pareiškėjos manymu, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime nenustačius, kiek laiko bus taikomas asmenų teises ir laisves ribojantis teisinis reguliavimas, pažeidžiami konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai, taip pat Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnis.

Pareiškėja taip pat abejojo Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčių tiek, kiek juose nustatyta teisė fiziniams ir juridiniams asmenims peržiūrėti asmens duomenis ir tikrinti jų atitiktį šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytiems kriterijams, atitiktimi Konstitucijai.

Pareiškėjos teigimu, informacija apie asmens sveikatos būklę (pasiskiepijęs, persirgęs ar atlikęs testą) yra asmens privataus gyvenimo dalis ir yra priskiriama prie asmens sveikatos duomenų. Pagal Konstitucijos 22 straipsnį informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo tvarka turi būti nustatyta įstatymu. Tuo tarpu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiuose nurodyti fiziniai ir juridiniai asmenys, nesantys sveikatos priežiūros sistemos darbuotojais, įgijo teisę reikalauti pateikti informaciją apie asmens sveikatą. Taigi ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu buvo nustatyta, kad asmenys, siekiantys pasinaudoti tam tikromis teisėmis, turi tretiesiems asmenims atskleisti savo asmens duomenis apie sveikatos būklę, o ginčijamuose papunkčiuose nurodyti asmenys turi teisę tokią informaciją rinkti. Atsižvelgiant į tai, pasak pareiškėjos, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiai tiek, kiek jos nurodyta, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Likusią pareiškėjos prašymo dalį Konstitucinis Teismas grąžino, be kita ko, konstatavęs, kad pareiškėja nepaaiškino, kaip konkrečiai ginčijamu teisiniu reguliavimu yra ribojamos, pažeidžiamos ar net paneigiamos asmenų, negalinčių gauti nurodytų kontaktinių paslaugų ar dalyvauti renginiuose, konstitucinės teisės ir laisvės – teisė į asmens privatų gyvenimą, ginama Konstitucijos 22 straipsnyje, įsitikinimų laisvė, garantuojama Konstitucijos 25 straipsnyje, teisė rinktis į taikius susirinkimus, garantuojama Konstitucijos 36 straipsnyje. Pareiškėja taip pat nepaaiškino, kodėl, jos nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu, pasak jos, nustatyti ribojimai gauti tam tikras kontaktines paslaugas ar dalyvauti renginiuose pagal Konstituciją yra neproporcingi siekiamam tikslui – viešajam sveikatos apsaugos interesui užtikrinti, kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti, ir neargumentavo, ar išsikeltą tikslą būtų galima pasiekti kitomis, naudojimąsi žmogaus teisėmis ir laisvėmis mažiau ribojančiomis priemonėmis. Be to, pareiškėja taip pat nepagrindė, kodėl ginčijamas teisinis reguliavimas turėtų būti laikomas pernelyg abstrakčiu ir neaiškiu, jeigu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 31 punkte yra detaliai išvardytos paslaugos, kurios gali būti teikiamos, kai asmuo neatitinka nustatytų kriterijų. Konstitucinis Teismas nurodė ir tai, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jos teiginį, kad teikiant švietimo paslaugas nuotoliniu būdu nėra užtikrinamas nuotolinis tęstinis profesinis ar aukštasis mokymas arba neformalusis suaugusiųjų švietimas ir taip pažeidžiamas Konstitucijos 41 straipsnis, nepaaiškino, kodėl nuotoliniu būdu teikiant švietimo paslaugas ribojama teisė į aukštąjį mokslą, kodėl ir kaip suvaržoma laisvė pasirinkti profesiją. Pareiškėja taip pat nepagrindė, kodėl, jos nuomone, nuotolinis mokymas laikytinas neproporcingu teisės į aukštąjį mokslą ir tęstinę profesinę veiklą ribojimu ir negali būti pateisinamas pirmiau minėto tikslo siekimu.

Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Pareiškėja Konstitucinio Teismo taip pat prašė šios bylos nagrinėjimą paankstinti atsižvelgiant į tai, kad, pasak jos, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime įtvirtintas teisinis reguliavimas yra susijęs su didelės grupės žmonių teisių ir laisvių ribojimu.

Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 29 straipsnio 3 dalį bylos paprastai nagrinėjamos eilės tvarka – pagal prašymų ar paklausimų gavimo Konstituciniame Teisme laiką. Prireikus Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir kitas aplinkybes, gali paankstinti bylos nagrinėjimą arba nukelti jį vėlesniam laikui. Pagal Konstitucinio Teismo reglamento 103.4 papunktį gali būti paankstinamas nagrinėjimas bylų dėl terminuotai galiojančių ir terminuotai taikomų teisės aktų atitikties Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui arba kitų bylų, kurias nagrinėjant eilės tvarka pagal kreipimosi gavimo Konstituciniame Teisme laiką tyrimas taptų savitikslis.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo preambulėje nurodyta, kad šis Vyriausybės nutarimas priimtas atsižvelgiant į 2020 m. spalio 13 d. Tarybos rekomendaciją (ES) 2020/1475 dėl suderinto požiūrio į laisvo judėjimo apribojimą reaguojant į COVID-19 pandemiją, Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2021 m. birželio 23 d. posėdžio pasiūlymą ir siekiant apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) įvežimo ir išplitimo, taip pat išvengti naujo sergamumo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) protrūkio šalies teritorijoje. Pagal šio nutarimo 1.1 papunktį valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje paskelbta dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės.

Atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas yra susijęs su situacija, susidariusia dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo, taigi yra laikytinas terminuotai galiojančiu ir terminuotai taikomu, dėl kurio atitikties Konstitucijai sprendžiant eilės tvarka pagal kreipimosi gavimo Konstituciniame Teisme laiką tyrimas taptų savitikslis, taip pat atsižvelgdamas į bylos pobūdį ir kitas prašyme nurodytas aplinkybes, Konstitucinis Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, pagal šį pareiškėjos prašymą pradėtos bylos nagrinėjimą paankstins.

Sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2567/content.