Konstitucinis Teismas birželio 16 d., ketvirtadienį, 13.30 val. rašytinio proceso tvarka pradeda nagrinėti bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“.

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl asmenų, pagal darbo sutartis 2019 metais dirbusių pas kelis darbdavius, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokas, apskaičiuotas pagal kiekvieną draudėją atskirai, t. y. iš vieno darbdavio gauto darbo užmokesčio daliai, viršijančiai įstatyme nurodytą metinę sumą, pritaikius 0 procentų įmokų tarifą, šios įmokos toliau skaičiuotos nuo darbo užmokesčio, gauto iš kitų darbdavių.

Pareiškėjo teigimu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) buvo įtvirtintas diferencijuotas darbo užmokesčio apmokestinimas VSD įmokomis: asmeniui dirbus pas vieną darbdavį, šioje dalyje nurodytą sumą viršijančiai jo pajamų (darbo užmokesčio) daliai buvo taikomas 0 procentų VSD įmokų tarifas (VSD įmokos toliau nebuvo skaičiuojamos), tačiau asmeniui dirbus pas kelis darbdavius ir tik iš vieno jų gavus tą pačią sumą viršijančias pajamas (darbo užmokestį), visos iš kitų darbdavių gautos jo pajamos (jų nesumuojant) buvo apmokestinamos VSD įmokomis, nes tik nuo pas kiekvieną darbdavį atskirai uždirbtų tą sumą viršijančių pajamų VSD įmokos nebuvo skaičiuojamos.

Pareiškėjo nuomone, dėl ginčijamoje VSD įstatymo nuostatoje nustatyto teisinio reguliavimo darbuotojai, dirbantys pas vieną darbdavį, ir darbuotojai, dirbantys pas kelis darbdavius, buvo nelygiavertėje padėtyje, nors pagal Konstitucijos 29 straipsnį įstatymui visi asmenys yra lygūs ir darbuotojai, gaunantys tokio paties dydžio pajamas iš tų pačių (darbo) teisinių santykių, tarp jų nesant tokių skirtumų, dėl kurių būtų objektyviai pateisinamas jų skirtingas apmokestinimas VSD įmokomis, pagal įstatymą turėtų būti traktuojami vienodai.

Pasak pareiškėjo, asmenys, dirbantys pas kelis darbdavius, neturėtų prarasti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje garantuojamų teisių, kurias turi toje pačioje padėtyje esantys tik pas vieną darbdavį dirbantys asmenys. Pareiškėjo nuomone, būtent dėl ginčijamo teisinio reguliavimo asmenys (darbuotojai), kurių atliekamo darbo pobūdis, darbo funkcijų sudėtingumas, apimtis, tenkanti atsakomybė už tam tikrų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumai, profesinis lygis ir kvalifikacija nesiskyrė, realiai gavo skirtingą darbo užmokestį.

Pareiškėjo vertinimu, tokiu diferencijuotu teisiniu reguliavimu nepagrįstai ribojant asmenų, dirbančių pas kelis darbdavius, teisę nuo tam tikrą ribą viršijančio darbo užmokesčio nebemokėti VSD įmokų, pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat nepaisyta konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio neatskiriami elementai yra konstituciniai teisingumo ir proporcingumo principai.

Sprendimo dėl prašymo priėmimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2443/content.