Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu priėmė nagrinėti dalį pareiškėjo Panevėžio apygardos teismo prašymo ištirti, ar Konstitucijos 46, 120 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas, kai įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi.

Tuo pačiu sprendimu pareiškėjui grąžintos prašymo dalys ištirti, ar Konstitucijos 46 ir 120 straipsnių nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja:

– Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatos (įsigaliojusios nuo 2019 m. gruodžio 31 d.), kuriomis įtvirtinamas teisinis reguliavimas, jog „savivaldybė gali Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nustatyta tvarka pavesti viešosios paslaugos teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kai teikiamos vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugos“;

– Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatos (įsigaliojusios nuo 2019 m. gruodžio 31 d.), kuriomis įtvirtinamas teisinis reguliavimas, kad „[K]ai viešosios paslaugos teikimas yra ūkinė veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme, turi būti įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 91 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 91 straipsnyje nustatyti reikalavimai yra netaikomi“.

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs civilinės bylos nagrinėjimą. Šioje byloje kilo ginčas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir šios savivaldybės valdomos akcinės bendrovės, atsižvelgiant, be kita ko, į Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, sudaryto vidaus sandorio, kuriuo įsipareigota teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Panevėžio mieste, teisėtumo.

Pareiškėjo teigimu, Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nepaisant galimybės perkant viešojo pirkimo būdu užtikrinti paslaugų prieinamumą ir geresnę perkamų viešųjų paslaugų kokybę, savivaldybės gali savo nuožiūra, netaikydamos Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų, pavesti savivaldybės įmonėms teikti pagal Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį administruojamas konkrečias paslaugas, sudarydamos vidaus sandorį.

Pareiškėjo nuomone, bet kurio valstybės (savivaldybės) lėšomis finansuojamo asmens (įskaitant savivaldybės valdomas įmones) dalyvavimas rinkoje ir konkuravimas su privačiais subjektais privalo būti aiškiai reglamentuojamas. Jo teigimu, įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, reikiamai nepagrindė savivaldybės įmonių privilegijavimo viešųjų paslaugų teikimo sektoriuje ir visiško laisvos konkurencijos tokių paslaugų sektoriuje paneigimo, taip pat nėra pagrindęs, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje trūktų viešąsias paslaugas, be kita ko, atliekų tvarkymo paslaugas, teikiančių privačių ūkio subjektų.

Pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu nepagrįstai iškreipiama viešųjų paslaugų (įskaitant atliekų tvarkymo paslaugas) konkurencija rinkoje. Pareiškėjo nuomone, savivaldybėms ir savivaldybių įmonėms suteikus besąlyginę teisę sudaryti vidaus sandorius, yra nepagrįstai supriešinama tame pačiame viešųjų paslaugų sektoriuje veikiančios savivaldybės įmonės (finansuojamos savivaldybės lėšomis) ir privatūs ūkio subjektai, asmens ir valstybės interesai, apskritai yra paneigiama tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai, pernelyg ribojama arba draudžiama tam tikra ūkinė veikla dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji esą nėra naudinga visuomenei, nors ir nėra jai žalinga. Tokio teisinio reguliavimo, pareiškėjo teigimu, negalima pateisinti ūkinės veiklos tarnavimu bendrai tautos gerovei. Juo yra iškreipiama konkurencija tokių paslaugų teikimo sektoriuje, todėl iš esmės pažeidžiamos sąžiningos konkurencijos taisyklės, taigi ir Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos. Remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pareiškėjas teigia, kad, pažeidus kurią nors vieną Konstitucijos 46 straipsnio dalį, pažeidžiamos ir kitos šio straipsnio dalys arba sudaromos prielaidos jas pažeisti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad, suteikus savivaldybėms neribotą (įprastą, o ne išimtinę) galimybę sudaryti vidaus sandorius dėl viešųjų paslaugų teikimo su savivaldybės įmonėmis, be teisėto pagrindo yra paneigiama savivaldybių pareiga savo lėšas naudoti efektyviai ir racionaliai. Todėl, pasak pareiškėjo, ginčijamas teisinis reguliavimas galimai neužtikrina savivaldybės lėšų ekonomiško ir tikslingo naudojimo ir prieštarauja Konstitucijos 120 straipsniui, kuriame nustatyta, kad valstybė remia savivaldybes, taip pat kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

Atsižvelgęs į pareiškėjo išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti prašymo dalį, kurioje abejojama Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, atitiktimi Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas sprendime taip pat konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, grindžiančių jo abejones dėl ginčytų Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų atitikties Konstitucijai.

Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą savivaldybė įstatymų, reglamentuojančių, be kita ko, konkurso viešosioms paslaugoms įsigyti procedūras, nustatyta tvarka gali pavesti viešosios paslaugos teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, savaime reiškia iš Konstitucijos 46, 120 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų pažeidimą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 3 dalis, pagal kurią šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais Vietos savivaldos įstatymo 9¹ straipsnyje nustatyti reikalavimai netaikomi, yra neatsiejamas nuo pareiškėjo prašymo ištirti Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai. Šių pareiškėjo prašymo dalių vientisumą lemia tai, kad, pareiškėjo nuomone, pagal Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą leidžiama pavesti savivaldybės įmonėms teikti viešąsias paslaugas ginčijamos Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Taigi, konstatavęs, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jo abejones ir dėl Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai.

Todėl šios prašymo dalys, kaip neatitinkančios Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, grąžintos pareiškėjui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalį prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.  https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2373/content.

Prašymo tekstą žr. https://www.lrkt.lt/~prasymai/17_2020.htm.