En

Prašymų priimtinumo praktika

KONSTITUCINIAM TEISMUI TEIKIAMŲ PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ
PRIIMTINUMO PRAKTIKOS APŽVALGA
 

Konstitucinis Teismas, kaip teisminė institucija, neinicijuoja savo nagrinėjamų konstitucinės justicijos bylų – jos pradedamos tik pagal Konstitucijoje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašymus ir paklausimus. Būtent pareiškėjų keliamos abejonės, formuluojamos problemos lemia konstitucinės justicijos bylų problematiką, atitinkamus jose reikalingo Konstitucijos aiškinimo aspektus, teisės aktų, kuriuos Konstitucinis Teismas, patvirtindamas tų abejonių pagrįstumą, pripažįsta prieštaraujančiais Konstitucijai, pašalinimą iš teisės sistemos, kitus teisinės sistemos pokyčius. Taigi kreipimaisi į Konstitucinį Teismą turi tiesioginę reikšmingą įtaką teisės sistemos būklei, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui, visai konstitucinės teisės raidai. Tačiau ši įtaka ir Konstitucinio Teismo darbo veiksmingumas labai priklauso ir nuo kreipimųsi kokybės – pareiškėjų gebėjimo įžvelgti ir iškelti svarbias konstitucines problemas, prašymams ir paklausimams keliamų reikalavimų laikymosi, argumentavimo aiškumo ir įtikinamumo.

Konstitucinio Teismo kompetencija, subjektai, turintys teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą atitinkamais jo kompetencijai priskirtais klausimais, taip pat reikalavimai, kurių turi būti laikomasi teikiant prašymus ir paklausimus, nustatyti Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme.

Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams (102  straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šios konstitucinės nuostatos negalima aiškinti pažodžiui, kaip esą pateikiančios išsamų, baigtinį teisės aktų, kurių atitikties aukštesnės galios teisės aktams tyrimas ir atitinkamų sprendimų priėmimas Konstitucijoje yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, sąrašą (2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Aiškindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį viso konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste, Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad pagal Konstituciją jis turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui (2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. spalio 24 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).

Taigi Konstituciniam Teismui gali būti pateikiami prašymai ištirti:

Konstitucijos keitimo įstatymų, konstitucinių įstatymų atitiktį Konstitucijai;

įstatymų, Seimo statuto atitiktį Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams;

Seimo poįstatyminių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui;

Prezidento aktų atitiktį Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams;

Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams.

Pagal Konstitucijos 106 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 64, 65 straipsnius su prašymais ištirti visų minėtų teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams turi teisę kreiptis teismai, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių (t. y. ne mažiau kaip 29 Seimo narių) grupė, taip pat Seimas in corpore. Dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams į Konstitucinį Teismą taip pat gali kreiptis Vyriausybė, o dėl Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams – Prezidentas. Individualūs asmenys ar jų grupės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą negali, tačiau gindami savo pažeistas teises ir laisves bendrosios kompetencijos ar administraciniame teisme jie turi teisę prašyti bylą nagrinėjantį teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymui. Būtent teismai ir pateikia Konstituciniam Teismui daugiausia prašymų.

Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus teikti išvadas Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytais klausimais: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį, Konstitucinio Teismo įstatymo 74, 75 straipsnius su paklausimais dėl išvadų teikimo visais šiais klausimais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Prezidentas.

Iš Konstitucijos taip pat kyla Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus. Šiuos Konstitucinio Teismo įgaliojimus lemia jo konstitucinė paskirtis vykdyti konstitucinį teisingumą ir garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas savo aktus gali oficialiai aiškinti pagal dalyvavusių byloje asmenų, Seimo, Prezidento, Vyriausybės, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, generalinio prokuroro ar teisingumo ministro prašymą, taip pat savo iniciatyva.

1993–2015 m. Konstituciniam Teismui pateikti 1 107 kreipimaisi, iš jų 1 045 prašymai ištirti teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, 16 paklausimų dėl išvados ir 46 prašymai išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus. Dažniausiai į Konstitucinį Teismą kreipėsi teismai, pateikę 837 prašymus ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai ar įstatymams (Seimo narių grupės pateikė 187 tokius prašymus, Seimas – 16, Vyriausybė ir Prezidentas – dar po keletą). Didesniąją dalį paklausimų – 10 iš 16 – Konstituciniam Teismui pateikė Prezidentas. Su prašymais išaiškinti anksčiau priimtų Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų nuostatas kreipėsi įvairūs Konstitucinio Teismo įstatyme nurodyti subjektai, tarp jų – Prezidentas, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, teisingumo ministras, tačiau dažniausiai – byloje dalyvavusių asmenų atstovai Seimo nariai.

Konstitucinis Teismas nagrinėja ne visus gautus prašymus ir paklausimus, o tik tuos, kurie atitinka Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus. 1993–2015 m. priimta nagrinėti apie 86 proc. visų Konstituciniame Teisme gautų kreipimųsi (apie 7 proc. jų grąžinta pareiškėjams, dar tiek pat atsisakyta nagrinėti), tačiau pastaraisiais metais priimta mažesnė kreipimųsi dalis: 2011–2015 m. Konstitucinis Teismas nepriėmė apie 26 proc. visų gautų kreipimųsi (15 proc. grąžino pareiškėjams, 11 proc. atsisakė nagrinėti). Prie nepriimtų nagrinėti kreipimųsi pridėjus dar 19 proc. gautų prašymų, kuriuose buvo dalinį jų grąžinimą arba atsisakymą nagrinėti lėmusių trūkumų, tam tikrų ydų turinčių kreipimųsi į Konstitucinį Teismą skaičiaus vidurkis 2011–2015 m. sudarytų apie 45 proc. Atsižvelgiant į tai, šia Konstituciniam Teismui pateiktų prašymų ir paklausimų priimtinumo praktikos apžvalga, apimančia keletą pastarųjų metų, siekiama atkreipti pareiškėjų dėmesį į prašymams ir paklausimams keliamus reikalavimus ir būdingus gaunamų kreipimųsi trūkumus, dėl kurių jie nepriimami nagrinėti.